Perskaičius “Mintyse„, kad į rajoną taikosi milijardinės investicijos, pamaniau, jog tai balandžio 1-osios pokštas.
Būsimų investicijų nauda kelia didelių abejonių.
Lietuvoje žemės ūkio gamybai yra nepatikimos gamtinės sąlygos. Po palankių metų periodiškai kartojasi nepalankūs. Paskutinės lietingos ir šaltos vasaros buvo 1978, 1979, ir 1980 metais, todėl grėsmė ,, jog panašūs orai gali pasikartoti su kiekvienais metais didėja. Taip atsitikus dėl kuro ir elektros energijos didelių kainų ir dėl to, kad liko nedaug grūdų džiovyklų bei galingos technikos, kuri galėtų sėkmingai važiuoti įmirkusiomis dirvomis, didžioji dalis kvietrugių ir cukrinių runkelių derliaus tikriausiai liktų žiemoti laukuose, o kaip tik tokiais metais kuro ir elektros energijos poreikiai žymiai išauga, todėl panašūs –projektai mūsų gamtinėmis sąlygomis yra iš esmės abejotini.
Ir esant geriems metams iš kvietrugių tonos galima gauti žymiai mažiau spirito nei iš genetiškai modifikuotų kukurūzų, o iš cukrašvendrių pagamintas sirupas yra žymiai pigesnis negu iš cukrinių runkelių. Todėl siekiant didesnio pelno po kelerių metų kvietrugių ir cukrinių runkelių niekas nepirks. Panašu, jog gali atsitikti taip, kaip privatizuojant Klaipėdos tabako fabriką. Tuomet taip pat buvo daug ir labai gražiai kalbama apie tabako auginimą Lietuvoje perspektyvas ir naudą, o dabar tabakas vežamas iš šiltų kraštų, nes ten jo auginimas žymiai pigesnis. Lietuva prarado ne tik pelningai dirbusį fabriką, bet ir galimybes auginti tabaką.
Panašios investicijos nedžiugina, nes žmonės iš kaimų vyks dirbti į Kupiškį, o augalininkystė bus labai siaurai orientuota ir dar labiau atskirta nuo gyvulininkystės. Dėl to po kelerių metų labai nukentės žemės ūkio gamyba, ypač gyvulininkystė. Rajone daugėjant užsieniečių augs nusikalstamumas, narkomanija, alkoholizmas, prostitucija, plis pavojingos užkrečiamos ligos.
Jeigu bus statomas panašus agropramoninis kompleksas, kelios dešimtys žmonių taps turtingi, o likusieji gyvens dar blogiau, nes gali atsitikti panašiai kaip sugriovus Kupiškio pieninę. Tik šį kartą būtų galutinai sugriauta žemės ūkio gamyba, ypač gyvulininkystė.
Tegul man atleidžia panašių investicijų gerbėjai, tačiau kai nėra numatyta konkrečios baudžiamosios atsakomybės už žalą, padarytą rajono ir šalies gyventojams, tai investuotojų ir jų pagalbininkų gali atsirasti kokių tik nori. Pasvarstykime kelerių metų senumo rajono spaudą. Kokių tik investuotojų nesitaikė į Kupiškio pieninę. Dabar žinome, kuo visa tai baigėsi. Ten rasime informacijos apie tai, kaip iš užsienio LAKTUNIS gelbėjo nuo skurdo smulkius pieno gamintojus ir kaip ne vienas iš šių gamintojų neteko šimto kito litukų. “Lašų„ bendrovės duonos kepykla klesti, o Kupiškio rajono seniai bankrutavo. Nesiseka kupiškėnams rasti investuotojų, kurie padėtų išspręsti žemės ūkio problemas.
——-
Autorius: Petras Marcinkevičius