Ilgą laiką mūsų visuomenėje neįgalūs žmonės buvo slepiami nuo svetimų akių, būdavo apsimetama, kad jų apskritai nėra. Ir dabar pasitaiko atvejų, kai sveikieji, pamatę šlubą ar rateliuose žmogų, nužvelgia jį gailestingu žvilgsniu, dažnas nusuka akis į šalį, o kai kurie nesibodi palydėti šiurkščiu žodžiu ar gestu. Visuomenėje dar gyvas požiūris į negalios žmones kaip nepilnaverčius.
Lietuvos žmonių su negalia (LŽNS) Kupiškio skyrius, įgyvendindamas projektą „Pažink negalią“, skirtą mokinių švietimui, į svečius pasikvietė bendraminčius iš Vilniaus – teatro trupės „Lašai“ atstovus. Penketukas tokių pat ir tuo pačiu kiek kitokių nei visi – galbūt stipresnių dvasia, turtingesnių tam tikra patirtimi – Loreta Paulauskienė (LŽNS Vilniaus skyriaus pirmininkė), Jūratė Tuminienė, Inga Filipovič, Antanas Sinkevičius, Tomas Steponavičius, padedami savanorio Juozo, praėjusį ketvirtadienį viešėjo Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje bei Kupiškio technologijos ir verslo mokyklose.
Projekto esmė, pasak Loretos, – gyvais, tikrais pavyzdžiais, t. y. savimi, kalbėti, pristatyti jaunimui negalias. Neįgalieji ligi šiol susiduria su įvairiomis problemomis, kurias įmanoma išspręsti tik didžiulių savo pačių pastangų, artimųjų, draugų, aplinkinių žmonių geranoriškumo, supratimo ir požiūrio dėka.
Vaikai stokoja kokybiškos ir objektyvios informacijos apie neįgaliuosius bei negalias. Šias spragas reikia užpildyti, jei norima jas išgyvendinti. Būtina jaunimui pateikti informacijos apie įvairių rūšių negalias: tai padėtų jiems atsikratyti prietarų, formuoti tinkamą požiūrį į likimo nuskriaustą žmogų.Savo vizitais mokyklose (praėjusiais metais šis projektas buvo įgyvendinamas sostinės ugdymo įstaigose) grupelė žmonių, pasakodami apie save, padeda kitiems suvokti, kad negalia nėra kažkas negatyvaus. Diegiamas supratimas, jog neįgalusis yra toks pat, kaip ir kiti, ugdomas humaniškumas, siekiama, jog vaikai nebijotų ir nesityčiotų iš neįgaliųjų, vykdoma traumų prevencija.
Inga pasakojo, jog, atvykę į sostinės mokyklas, jie susidurdavę su įvairiais akibrokštais, pašaipomis. Tačiau pabendravus neigiamas požiūris išnykdavo, jį pakeisdavo draugiškumo jausmas.
Geru ūpu, nuoširdumu trykštantys svečiai iš sostinės teigė Kupiškyje buvę priimti be galo šiltai, organizuotai. Jaunimas susidomėjęs klausėsi jų pasakojimų, išbandė, ką reiškia sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, aktyviai dalyvavo pokalbyje apie neįgalių žmonių gyvenimą, domėjosi įvykiais, pakeitusiais jų gyvenimą. J. Tuminienė – ugdymo įstaigose pristatyto spektaklio režisierė, profesionali aktorė. Keliaujant po pasaulį ją ištiko insultas. Loreta po autoįvykio jau 11 metų nesiskiria su vežimėliu – jai pažeistos stuburo smegenys. Smulkutės, komunikabilios Ingos negalios priežastis – genetinis susirgimas. „Gimiau sveika. Dvejų metukų pradėjo krypti kaulai. Vėliau iškritau iš besisukančios atrakciono orbitos. Mano ūgis – tik 1,17 m. Bet Kupiškyje užaugau – lova buvo per trumpa“, – šmaikštavo Inga, vaidinanti ir profesionaliuose teatruose. Ji su užsidegimu pasakoja apie meilę šiam menui. Antaną, dar septynmetį, patrenkė automobilis. Jam sunku kalbėti, sudėtinga judėti. Tačiau tai, ką sunku išreikšti žodžiais, išsako akys, spinduliuojančios gyvenimo džiaugsmu.
Viešėdami abejose mokyklose svečiai išgirdo klausimą, ar jiems sunku gyventi. “Galbūt mes esame silpnesni fiziškai, bet ne dvasia. Turime sugebėjimų ir noro”, – teigė svečiai. Anot jų, mūsų krašte jaunimas kur kas šiltesnis ir nuoširdesnis.
Ugdymo įstaigose vilniečiai pristatė ištraukas iš spektaklio „Lašų gyvenimas“. Pasaulyje yra daug lašų – lietaus, rasos, kraujo, benzino, kantrybės, ašarų ir kt. – visi jie turi paskirtį. Be lašų nebūtų visumos. Vaidinimo pabaigoje reziumuojama – nors visi skirtingi, bet visi reikalingi.
Buvo numatyta apsilankyti ir kitose rajono ugdymo įstaigose, tačiau dėl popiežiaus laidotuvių pakitęs mokinių tvarkaraštis kiek pakoregavo ir vilniečių planus. Penktadienį jie žvalgėsi po miestą, lankėsi etnografijos muziejuje, viešojoje bibliotekoje, vyko prie marių. Į sostinę jie išsivežė šiltus ir malonius įspūdžius.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ