Ramiai plevenanti žvakės liepsna ramina, skleidžia ne tik fizinę, bet ir dvasinę šilumą. Kiek netradicine veikla – žvakių gamyba – šimonietis Jonas Kavoliūnas užsiėmė net keturiolika metų – nuo 1980-ųjų iki 1994-ųjų. Intensyvios gamybos laikus mena pirtelėje saugomi tam skirti įrenginiai, prisiminimui likę parafino gabalai, siūlų ritinys, lyg ką tik nulietos kabo kelios dešimtys žvakių.
Prie darbo – po darbo
Žvakių gamyba J. Kavoliūnui savastimi tapo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato klestėjimo laikais. Jonas pamena, jog nelabai kas norėjo tokią veiklą plėtoti – neviliojo garuojantis parafinas, darbas reikalavo itin didelės kantrybės. Šimonietis triūsdavo po pagrindinio darbo lentpjūvėje – klausydamasis radijo, vakarais, naktimis, tos pačios lentpjūvės kieme esančiame pastatėlyje. Žvakės gimdavo rudenį – rugsėjo, spalio mėn., nes šiltuoju metų laiku jos nebūtų galėjusios atvėsti. Didžiausia jų paklausa, kaip ir dabar, – prieš Visų Šventųjų dieną, Vėlines.
Dėl žvakių gamybai reikalingos medžiagos Jonui galvos sukti nereikėjo – ja aprūpindavo darbdaviai. Atveždavo tonas parafino, parūpindavo siūlų, davė ir vadinamąjį šutintuvą parafinui kaitinti. Visa kita Jonas „išrado“ ir patobulino bedirbdamas.
J. Kavoliūnas džiaugiasi, jog šiame darbe jį kiek galėjusi gelbėjusi žmona Ona. Nors ir jai darbo tada netrūko (ilgus metus ji darbavosi Šimonių vaistinėje), O. Kavoliūnienė žvakių gamybos niuansus žino tiek pat gerai, kaip ir jos sutuoktinis. „Teko ir man kada šeštadienį, sekmadienį kokią partiją pagaminti“, – pamena Ona. Dažniausiai ji rūpindavosi siūlų kaišiojimu, raišiojimu ant geležinių virbų – žvakių gamybos procesas prasidėdavo dagčių – žvakių pagrindo – paruošimu. Joms reikėdavo sudėti šešetą siūlų. Jų iš atskirų fabrikinių ričių padėdavo privynioti O. Kavoliūnienės mama Bronislava Pečiulienė. Jonas surado būdą ir kaip palengvinti bei pagreitinti šį procesą: siūlai nesusipindami slinko per lubose užlenktą vinį.
Suvyniotus siūlus Ona, laisvą minutę turėdama, kaišiodavo, suraišiodavo ant virbų, uždėtų ant Jono sumeistrauto įrenginio – jo dėka buvo išlaikomas vienodas atstumas tarp žvakių bei jų ilgis. „Stengėmės, nes mokama buvo už pagamintą kiekį – už kiekvieną žvakę į šeimos biudžetą įkrisdavo po 2 kapeikas“, – pamena O. Kavoliūnienė.
Ilgas gamybos procesas
Į malkomis kūrenamą šutintuvą dedamas parafinas. Karštas, specialiu kaušu jis pilamas į metalinę dėžę. Į ją panardinami ir ištraukiami ant geležinio virbo suraišioti siūlai (ant vieno virbo telpa 10 siūlų – tiek gims žvakių). Virbas su parafinu aplipusiu siūlu dedamas aušti ant geležinio stovo. Imamas kitas virbas ir kartojama analogiška procedūra. Ant stovo telpa apie 30 tokių virbų. Kol pirmi aušta, iš eilės dažomi vis kiti. Taip „praeiliojama“ kiekvieną kokį 60 kartų, kol gimsta pilnavertės žvakės. Tai užtrukdavo daugiau kaip tris valandas.
Geležinėje dėžėje supiltą parafiną, kad šis nesustingtų, tekdavo šildyti gyvatuku. Iš pradžių parafinas senka labai pamažu. Žvakėms storėjant, jis sparčiai mažėja. Šešiasdešimt kartų į parafiną dažytos žvakės paliekamos kaboti – aušti. Kitą dieną jos nupjaustomos nuo strypų, guldomos ant specialios Jono sumąstytos reikiamą ilgį žyminčios lentos – čia aštriu peiliu nupjaunami galai. Žvakės turi būti vienodo ilgio. Nupjauti galiukai neišmetami – jie keliauja į katilą kitų žvakių gamybai. Sunaudojamo parafino kiekis buvo kontroliuojamas. Iš 1 kg parafino reikėjo padaryti 12 žvakių.
Žvakėms sudėti šimoniečiai sukalė lentynas. Į kiekvieną jų buvo dedama po 12 žvakių. Toks principas leido jas lengviau suskaičiuoti. Darbdaviams žvakės buvo atiduodamos supakuotos į dėžes po 400 vienetų. Per metus Kavoliūnai pagamindavo apie 20 tūkst. žvakių.
Pakeitė įmantrios
Jonas gamindavo paprastas geltonas žvakes. Pasak jo, įdėjus dažų buvo galima pasigaminti ir spalvotų, originalesnių, įdomesnių. Tačiau tai būtų suteikę tik daugiau vargo – parafino katilus išvalyti sudėtinga.
Šimoniečio gamintos žvakės šimtais žiburėlių sužibdavo ant smėlio kauburėlių kapinėse, mielai jas degdavo maldos namuose, plevenanti jų liepsnelė palydėdavo į paskutinę kelionę mirusiuosius. Tiesa, ne visada žmonės likdavo patenkinti žvakių kokybe. „Būdavo, degdamos labai varva, rūksta, bet ką darysi, kokias medžiagas turėjom iš tokių ir darėm“, – pasakojo Jonas. Žvakės degimas priklauso nuo parafino kokybės. Kuo mažiau jame priemaišų, tuo geresnės žvakės. Švariausias buvęs medicininis, baltas parafinas.
Žvakių darymas buvo ne tik kantrybės reikalaujantis, bet ir pavojingas užsiėmimas. Dirbant katilas turi nuolat kūrentis. Reikia stebėti kaitinamo parafino temperatūrą. Jei jis per karštas – nelimpa prie žvakės, o perkaitintas – suliepsnoja. Kartą Jonui teko į pagalbą net gaisrininkus kviestis. Ant užsiliepsnojusio parafino katilo žvakdirbys bandė pilti vandenį, tačiau tai nepadėjo. Laimei, viskas baigėsi gerai, be nuostolių.
Nors vietos gyventojams ir magėjo sužinoti, kaip gimsta žvakės, tačiau pasekėjų ar konkurentų šiame krašte Jonas neturėjo. Pasmalsauti apie žvakių darymą, darbą lentpjūvėje ateidavo mokinukų, lydimų pedagogių, būreliai.
Dabar prekyvietėse galime įsigyti pačių įvairiausių formų, spalvų, originaliuose dėkliukuose „įsikūrusių“ žvakių. Paprastos, kuklios neteko paklausos. Kavoliūnai pastebi, jog dabar jas dažniausiai galima išvysti prie karstų. Tačiau degančių dabartinių jau nebereikia nuolat karpyti – jos, matyt, iš kur kas geresnio parafino, nei anksčiau.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ