Adomynėje gyvenanti Stefanija Keršulienė mananti, jog polinkį tekstilės amatams perėmusi iš savo mamos. Jų šeimai, kol tėvas dirbo geležinkelininku, ne kartą teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, ir tuomet mamos vienas iš rūpesčių būdavo, kaip parsigabenti audimo stakles ir visus jų priedus.
Penkias dukteris auginusi Bronė Karlienė stengėsi jas išmokyti tuo laikmečiu būdavusių nuo šeimos buities neatsiejamų amatų. Tad ir Stefanija austi pradėjo septynerių, stačiomis mindama pakojas. Tačiau 1947-aisiais Naivių gyventojai B. Karlienei ir jos dukterims taip brangintas stakles teko palikti, nes buvo ištremtos į Irkutsko sritį ir dešimt metų praleido ne pagal jėgas triūsdamos miško ruošos punkte.
Prisimindama Sibire iškentėtą laiką, S. Keršulienė sakė, jog nuo bado gintis pirmąją žiemą padėjo atsivežtasis turtas, o tai buvo mamos audiniai. Apsiautusi gražiausia lovatiese, staltiese ar pasiėmusi aštuonianyčių rankšluosčių, kuri nors iš seserų belsdavosi į vietinių gyventojų trobelių duris ir mainais už audinius prašydavo kibiro pašarinių bulvių ar kitokio maisto. “Ne tik mūsų mamos, bet ir kitų lietuvių moterų audiniais tos vietovės gyventojai išsipuošė kambarėlių sienas, išsiklojo grindis”, – su širdgėla pasakojo Stefanija. Ten jų mama naujų staklių nebeįsitaisė, tačiau jos dukterys negalėjo išbūti be kūrybos ir po sunkaus darbo dienos.
Stefanija įniko siuvinėti. Anksčiau ji tuo nebuvo užsiiminėjusi, todėl stengėsi, kad kiekviena išsiūta virvelė būtų itin daili. Vėliau įsidrąsino ir pilnavidures kuo įvairiausias gėles siuvinėti, visi piešiniai buvo jos pačios sukurti. Ir vėliau, su vyru ir mažu vaikeliu jau sugrįžusi į Lietuvą, nesistengė įsigyti rankdarbių knygų. Kas sumanyta, padaryta – tik savo galva ir rankomis.
Vargais negalais atsiteisus iš valdžios vyro Jono tėvams priklausiusią sodybą, kurioje dabar ir gyvena, Keršuliams reikėjo namą remontuoti, patiems pragyventi, o pinigų už darbą kolūkyje labai mažai gaudavo. Tad pradėjusi per naktis siuvinėti, nes pamačiusieji jos rankdarbius, norėdavo jų sau arba kam nors dovanai nusipirkti. Viena kita dešimtis rublių labai praversdavo. Stefanijos peltakiuoti lovos užtiesalai, staltiesės tiko dovanoti ir jaunavedžiams, ir jubiliatams. Kiekvienas pasakytų, kad S. Keršulienės rankų darbo tinklelis stebėtinai dailiai ir patvariai išpinti, jos ir nėriniai vąšeliu – tarsi būtų specialia mašina atlikti.
Rodydama savo rankdarbius, S. Keršulienė pabrėžė, jog tai – vien “pabiros”. Kas buvo gražiausia, išdalyta vaikų šeimoms ir ją džiugina tai, kad jos rankdarbius vertina ir dabar jais savo kambarius puošia.
Kad S. Keršulienė labai mėgusi rankdarbius ir daug jų prikūrusi, žinoma ne tik jos šeimos atžalynui, bet ir plačiau, nes jų iš darbštuolės moters išprašydavo rankdarbių parodėlių Adomynėje rengėjos, pristatydavo jų ir į Kupiškį.
Pasak Stefanijos, jei būtų išsaugojusi visus tuos kūrinėlius, jų susidarytų storiausias lustas. Buvo įpratusi kiekvieną rankdarbį kuo greičiau pabaigti, todėl kiek laisvesnį laiką, pridėdama jo ir iš nakties miego, skirdavo tam savo pomėgiui. Kol sodyboje neturėjo elektros, su adata ar vąšeliu darbuodavosi prie žibalinės lempos.
Rodydama kryželiu siuvinėtus pagalvėlių užvalkaliukus, durų užuolaidėles, Stefanija pridūrė, kad jos sesuo Veronika Vyšniauskienė, gyvenanti Skodinyje, yra labai įgudusi kryželiu siuvinėti paveikslus ir jais nukabinėtos visos sienos.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ