Simbolius tautos gyvenime galima palyginti su švyturiais, rodančiais kelią. Tai gali būti žuvusieji už valstybės laisvę, okupantų ir savųjų engėjų aukos, datos… Dabartine vilties žvaigžde, kuri mums rodo kelią, galima laikyti Kovo 11-ąją.
Mes ėjome per gyvenimą su kančia. Todėl šiandien gerai suvokiame tos egzistencijos kainą. Žinome, kad neturi pasikartoti tai, kas buvo. Savo žemėje mes kuriame nepriklausomą Lietuvą. Tam mūsų darbai, tam mūsų gyvenimas. Graži viltis, kad dauguma Lietuvos žmonių eina tokiu keliu. Ir vis dėlto…
Su kiekviena diena vis mažiau lieka gyvų pirmosios Nepriklausomybės liudytojų. Juolab pirmojo jos dešimtmečio. Bet iš laiko gelmių švieson prasimuša amžinieji liudytojai – to meto metraščiai, spauda, dokumentai. Kiek čia analogijų su dabartimi atrastų ne tik istorikas, bet ir kiekvienas atidesnis ir jautresnis žmogus. Ta pati ūkio suirutė, turtinė diferenciacija, tautinės aistros. Tačiau man asmeniškai nūnai skaudžiausia dėl nemažos dalies žmonių infantilumo. Prisimenu aukštąjį išsilavinimą turinčias moteris, verkusias Kovo 11-ąją, kad atkuriama Lietuvos Nepriklausomybė, kvietusias rinkti protesto parašus prieš tuometinės Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, kad komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko neišrinko šios Tarybos pirmininku, ašaras liejusias per L. Brežnevo laidotuves. Sunku būtų jas tada apkaltinti nenuoširdumu.
Keista mūsų tauta. Per ilgus sovietinių sistemų dešimtmečius į lietuvio kraują įsigėrė vasalo, vergo, baudžiauninko jausena: vieni mes neišsilaikysime. Be ruso pražūsime. Pasak Pramonininkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio, ką valgysime, jei užrūstinsime Kremlių. Šitaip svarstė, deja, ir tebesvarsto ne kokie beraščiai, o save kone išminčiais laikantys vyrai ir moterys.
Šiandien tarsi išplaunamas valstybingumo turinys, jo prasmė. Jau ir viešai ne vienas pasako, kam mums išvis reikalinga valstybė, Nepriklausomybė, ką man ji davė? Nemažai grupei žmonių dabar asmeninė nauda tampa svarbesnė už valstybės interesus. Savo geru pirmučiausia rūpinasi ne tik verslininkai (jie tam ir yra, kad šitaip gyventų), tačiau ir valstybės pareigūnai. Itin svarbus tampa ekonominis interesas. Štai žmogus augino javus, laiku jų iš jo nesupirko. Ir šis skaičiuoja prarastus pinigus. Kaip jis tikės Lietuvos valstybe, kuri ji apgaudinėja.
Žmogus privalo turėti jausmą, kad jis yra ne vienas, siekti gero kitiems. Bet ar taip yra? Visuomenėje vyrauja neatsakingumas, nusigyvenimas, nepagarba išsirinktai valdžiai, savo vadovams. Antra vertus, sunku tikėtis tos pagarbos, jeigu jie patys jos žmonėms nerodo. Tautos vadų pavyzdys labai prastas. Iš jų lūpų dažnai sklinda melas, demagogija. Per gražius pažadus neretai į valdžią prasibrauna buvę uolūs okupantų tarnai, Nepriklausomybei priešiškos ideologijos atstovai. Jaunimą ugdo daug asmenų, kuriems patriotizmo sąvoka visai svetima. Žmonės suirzę, sužvėrėję, net kaimynai vienas kitu nebepasitiki.
Tai kas gi atsitiko po Kovo 11-osios? Tarsi buvome vieningi. Ir staiga – tokios pjautynės. Vadinasi, tikros vienybės ir nebuvo. Mus skyrė skirtingi interesai. Nomenklatūra siekė valdžios ir turto, mes – istorinio teisingumo, nepriklausomybės nuo lietuviškosios nomenklatūros, kitos valstybės vietininkų savo Tėvynėje.
Mus tada vedė tikėjimas ir meilė pro giliausias prarajas, o pavojai patys pasitraukdavo iš kelio, o jei nepasitraukdavo, tai jų tiesiog nepaisėme. Aiškiai spindėjo žiburys. O štai dabar, kai žiburys aptrauktas ūkanų, o vairas dreba netvirtose rankose, – visi pavojai stoja skersai kelio,visos bedugnės grasina praryti, nesvarbu, kad jau esame priglausti po NATO ir Europos Sąjungos skėčiu. Ar kliūtis nugalėsim, priklausys nuo tautos dvasinių jėgų susitelkimo. Dar kartą. Jau kitaip – tvirčiau. Kol kas sunku įsivaizduoti tą susitelkimą.
Dažnai paaimanuojama, jog plūsta iš Vakarų pseudokultūra, pornografija, narkotikai ir kt. Teisybė, plūsta ji visur. Bet ar visur randa tokią palankią dirvą? Kuo siūlo šias blogybes atremti valstybė, turinti užtektinai lėšų valdžiai sočiai išlaikyti, o neturinti kultūrinio išdidumo. Mokykla darosi moderni. Abiturientai televizijoje svarsto ne gyvenimo prasmę, o abortus. Policija iš diskotekų girtus paauglius pargabena tėveliams. Labai modernu. Tik prasčiau nei pasaulyje, nes peršokta per visą natūralaus modernėjimo laiką. Iš priespaudos – tiesiai į vilties paieškas.
Kovo 11-oji buvo nelyginant gaivus ledonešis. Nepriklausomybės upė iškėlė, laužė ir išnešė pusės šimtmečio ledą su visokiomis apnašomis. Po 15 metų dar matome naujų atplaukusių ledų ir šiukšlių, drumzlių sangrūdas, trukdančias laisvai tėkmei, ir privalome susimąstyti, kas visa tai išneš iki galo, patys vieningai imtis šio darbo.
——-
Autorius: Algirdas PETRULIS