Alus – pagrindinis gėrimas ne tik vaišių, kalendorinių ir asmeninių švenčių, bet ir darbų, talkų metu. Rozalimo kaime gyvenantis Antanas Barkauskas Šimonių apylinkėje seniai žinomas kaip vienas geriausių aludarių, puikiai įvaldžiusių savo amatą. Alaus gamybos paslaptis jis perėmė iš savo tėvo.
Nurungė gamyklinis
“Daugiausia alaus buvo daroma kolūkio laikais, apie 1965 metus. Valdžia užsakydavo apie 150-200 kibirų alaus. Bet kokiai progai žmogui darau apie pusę kibiro alaus”, – sakė aludaris. Savo gaminamu alumi jis garsėjo net tik mūsų, bet ir kaimyniniuose rajonuose, Žemaitijoje. Atvažiuodavo šio gėrimo mėgėjų net iš Latvijos. “Anksčiau buvo alaus stygius, nebuvo tiek fabrikų. Dabar gamyklinis alus beveik pakeitė naminį. Sumažėjo ir vestuvininkų skaičius. Anksčiau vestuvėms užsakydavo 80 kibirų alaus, o paskutiniu metu – 4. Naminis alus buvo paklausus iki tol, kol buvo įvesti litai. Vėliau sumažėjo balių, šis gėrimas užplūdo parduotuves”, – pasakojo A. Barkauskas, alaus dabar pasidarantis tik savo reikmėms – darbymečiui, šventėms.
Paklaustas, kas lėmė tokį didelį Antano alaus populiarumą, aludaris tik šypteli ir trumpai atsako: “Svarbiausia nepasimesti ir daryti gerą alų – kaip sau”. Yra žinoma, kad kiti aludariai į šį gėrimą dėdavo sauso spirito tablečių, “pagardindavo” kitomis priemaišomis. A. Barkausko darytą alų žmonės gėrė drąsiai, žinodami, kad jis – ypač geros kokybės.
Pasak rozalimiečio, norint padaryti geros kokybės alų svarbu gerai paruošti salyklą, turėti gerą statinę. Pastaroji paprastai būna ąžuolinė. Aludaris pabrėžė, kad alaus negalima pilti į cinkuotą kibirą. Gėrimas rūginamas paprastuose eglinio medžio kubiluos. Alaus gamybai Antanas naudoja paties pasidirbtus kubilus. Jais jis aprūpindavo ir kitus.
Alaus gimimas
Nors salyklą darydavo ir iš dvieilių miežių, tačiau patys geriausi alui gaminti – šešiaeiliai, švarūs, išvalyti miežiai. Jie mirkomi pora dienų kubile (su vole) vandens. Po paros vanduo pakeičiamas – volė ištraukiama, vanduo išleidžiamas ir užpilama šviežio. Tada išmirkytus grūdus nusunkdavo, papildavo 4-5 cm storio sluoksniu ant „kokio cymanto” ir apklodavo marškom, kurias drėkindavo palaistydami laistytuvu. Šis procesas vadinamas daiginimu. Grūdai daiginami tol, kol sužaliuoja, saugant, kad nesukaistų.
Sudaigintus grūdus išvarto, išskirsto, pravėsina ir supila į džiovyklą. “Tai specialus įrenginys – malkomis kūrenama krosnis, pučia ventiliatorius. Džiovyklą pasigaminome patys apie 1988 m. Galima džiovinti ir ant saulės. Tėvukas džiovindavo duonkepėj krosny“, – paaiškino aludaris. Sudžiovintą salyklą Antanas nesmulkiai sumala savo malūne (anksčiau veždavo malti į Šimonių malūną).
Kita alaus gaminimo pakopa – salinimas. Pradėdamas salinti A. Barkauskas pirmiausia užvirina vandenį. Paėmęs rėčką (indą salinimui) įpila salyklą, išmaišo su vandeniu, kad išeitų tiršta košė. Ji palaikoma 5-6 valandas. “Košė atlieka saldi. Užvirini vandenį, atskiedi ją skystai, išplaki. Pili tą košę į trinagę (didelį medinį kubilą)”, – alaus gamybos procesą toliau pasakojo A. Barkauskas.
Prieš tai šį rakandą reikia užtaisyti. Trinagės dugnas 15 cm storiu išklojamas skaldytais juodalksnio šakaliukais. Jos viduryje yra skylė misai nutekinti. Ją užkiša vole (nusmailinta vienu galu lazda), apdėta ruginių šiaudų kūle. Ant viršaus klojamas sausų dobilų sluoksnis. Viskas paspaudžiama dviem šakaliukais (kad nesikeltų). Taip paruošus trinagę alaus tekinimui, į ją buvo krečiama atskiesta salyklo košė. Kubilo talpa – apie 40 kibirų. Vanduo tekinimui užvirinimas ir pilamas į trinagę ant košės. Išmaišoma ir palaikoma pora valandų. Tada pasukiojant ištraukiama volė ir iš kubilo ištekinamas saldus alaus skystis – misa. Ji pilama į rėčkas ir atšaldoma. “Kad pirštas nejustų šilumos”, – taip reikiamą temperatūrą nustato Antanas. Pirmo nutekinimo alus vadinamas pirmoku. Tuomet ant tos pačios putros vėl gali būti pilamas vanduo ir vėl tekinama – taip gaunamas vadinamasis antrokas, dar kartą tekinus – ir trečiokas. Dažniausiai darydavo pirmoką ir antroką.
Ištekinta, pošaltė misa supilama į kubilus ir raugiama. Tuo pačiu metu ruošiamos ir mielės. Į centnerio talpos kubilą Antanas deda apie 0,5 kg mielių. Jos ištrinamos su cukrumi ir supilamos į alaus kubilus. Išrūgusį alų (jis rūgsta apie dvi paras) dėl švarumo perkošia per merlių ir pila į bačkas. Įdeda stiklinę cukraus. Jis pagerina rūgimą, „geriau pučia“. “Jei gera statinė – mėnesį laikys”, – pastebi rozalimietis. Jei užsakovas neturėdavo statinių alui vežtis, duodavo aludaris. Jas po šventės reikėdavo grąžinti.
Alaus darymas užima nemažai laiko. Jį gamina tris dienas (neskaitant salyklo darymo): vieną dieną padirba, kitą – raugia, trečią – sukošia.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ