Kiek atokiau Migonių kaime įsikūrusi tvarkinga Antano Vanago sodyba, rodos, ir kviečia užsukti praeivį, senas, medinis malūnas tarsi moja sparnais.
Pašnekovas sutinka papasakoti apie puodų dirbimo amatą, kurio jam teko mokytis pas Alyzą (Aloyzą) Buroką. Aštuoniasdešimt šeštuosius metus pradėjęs A. Vanagas sakosi taip ir nepralenkęs savo mokytojo.
Auksinės rankos
Viename iš senųjų Nociūnų sodžių gyvenusį puodžių būtų galima vadinti auksinių rankų meistru. Iš medžio jis mokėjo daryti viską – kuparus, komodas, netgi šventųjų statulėles. A. Vanagas sako, kad Alyzas “netgi batus tais čėsais pats pasisiuvo”. Pirmiausia išardė senus “tuplius” ir sau kurpalius pasidirbo. Negana to, gegužinėse smagiai grodavo armonika, balalaika ar smuiku. O ką jau bekalbėti apie geležies ar molio dirbinius! A. Burokas, pasak migoniečio, apylinkėse buvo garsiausias, supratingiausias puodžius.
“Aš dvejus metus buvau pas jį už tarną, – prisimena A. Vanagas, taip pat mėginęs staliaus amato ir puikiai griežęs bandonija. – Vis dėlto puodų gamyba man buvo įdomesnis užsiėmimas”. Puodžiaus padėjėjui tekdavo paruošti medžiagą, šakalių prisiskaldyti.
Kruopščiai išminkytas
“Aš padėdavau išminkyt šlyną, – pasakojo pašnekovas. – Tai toks glitus molis. Alyzui šlyno parūpindavo Gudas iš Gaigalių, nes pats Burokas teturėjo 5 ar 7 ha pievų.” Pasak A. Vanago prisimena, kad šis procesas nebuvo lengvas: “Iš pradžių, būdavo, minkai kojom, išploji, žvyro graužų dėdavom. Pirtyje išdegusius akmenis susmulkini, išsijoji per sietą ir dedi į šlyną. Jei neįdėsi, tai sproginės pečiuj puodai. Vėliau labai svarbu rankomis gerai išminkyti, kad neliktų jokios šaknelės, nes degant puodą liks kiaurymė”.
Idant medžiagos nepristigtų speiguotu metų laiku, garsusis puodžius prieš žiemos šalčius apsirūpindavo šlynu ir “sklepelyje” drėgnai laikydavo, nes A. Buroko darbai nesustodavo peržiem.
Plonos briaunos
Pasidomėjome, kaip atrodė puodų žiedimo mechanizmas? A. Vanagas pasakojo, kad apačioje sukdavosi medinis ratas. Prie jo pritaisyta kojelė, kurią minant koja sukasi ir pusės metro aukštyje pritvirtintas dar vienas dangtis (dugniukas). Ant jo dėdavo šlapią šlyno gabalą. Įgudusios puodžiaus rankos spausdavo masę, suteikdamos jai norimą formą. Puodžius beveik visada ištaikydavo vienodą pusės centimetro briaunos storį. Vieną ranką A. Burokas laikydavo puodo viduje, kitą – iš šono, kad nesuspaustų per stipriai ir liktų medžiagos dugnui, o ne pervertų kiaurai. Plienine vielute nupjaudavo puodo dugną ir nukeldavo. Vienas po kito naujieji dirbiniai išsirikiuodavo lentynose džiūti.
Jeigu džiūstantis puodo dangtis suskyla, reikia sudaužyt, pamerkti ir vėl iš naujo perdirbt. O jei broko nepavyksta išvengti, puodą tekdavo pasilikti sau.
Žaliu alksniu pakūrenta
Kaip pasakojo žinomo Nociūnų puodžiaus padėjėjas, kartą per savaitę gryčioj įkūrendavo didžiulę krosnį ir degdavo apie 150-200 puodų. Ta krosnis buvo speciali: apačioje – padėklas, vadinamas podėlis, virš jo – vieta malkoms. Jos kaitindavo krosnies vidų, kuriame tilpdavo atsisėdęs žmogus.
Išdžiūvusius puodus į šaltą krosnį dėdavo dviese: vienas paduoda, kitas, lindėdamas viduje, rikiuoja. Kad daugiau tilptų, puodus suvoždavo dugnais į viršų: apačioje mažiausias, ant jo – didesnis. Puodus degdavo 8 valandas.
Pliauskas ruošdavo rankomis, nes tuomet jokių diskinių pjūklų nebuvo. Supjaudavo 1 m ilgio ir sprindžio platumo žalio alksnio kartis, kad šios ilgiau smilktų. Medieną dėdavo palikdami tarpelius ugniai kurstyti. Smulkesnes malkas mesdavo atsargiai, kad moliniai puodai nesudužtų. Vėliau šakaliais kurstydavo, jog pamažu degtų, kad degami puodai nuo karščio nesprogtų.
Reikėjo didelių puodų
Alyzo puodai nebuvo labai sudėtingi. Dažniausiai jis darydavo didžiulius, “viedrinius” puodus. Tokių, kur tilpdavo apie 10 litrų vandens, žmonėms labiausiai ir reikėjo. Puodų pirkėjams prireikdavo virimui, ąsočių – gėrimams, o lėkščių aukštesniais kraštais – maistui susidėti.
Pats A. Vanagas darydavo tik mažus puodus, o ir tie išeidavo sunkūs, storesnėmis apačiomis. Jam taip pat patikėdavo ąselių gamybą, kurias priklijuodavo mažiems, “usinytėmis” vadinamiems puodams.
“Mano laiku “palivot” nemokėjo, – kalba migonietis apie šiais laikais labai pamėgtą glazūros meną. – Vienas amatininkas iš Subačiaus Alyzą išmokė „palyvą“ (glazūrą) pasigamint. Ten alavo ir kažkokių priedų dėdavo. Puodžius visokius “kvietkelius” išraitydavo ant kraštų”.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ