Pravėrus Noriūnuose (Kupiškio r.) gyvenančio tautodailininko Vytauto Pastarnoko namų duris, žvilgsnis pirmiausia užkliūva už dar dažais kvepiančio paveikslo. Jame – Palėvenės bažnyčia Kalėdų rytmetį. Su šiuo ir dar trimis darbais (vienas jų – Marija Šiluvoje – dar tik tapomas) V. Pastarnokas dalyvaus Joniškyje organizuojamame konkurse Adomo Varno premijai laimėti.
Besilankantys tautodailininkų parodose su lig kiekviena ekspozicija gali stebėti akivaizdų Vytauto, kaip dailininko, tobulėjimą. Praėjusiais metais jis tapo trečiojo Aukštaitijos regiono tautodailininkų tapybos ir grafikos konkursinės parodos Kazio Šimonio premijai laimėti laureatu. Šioje parodoje eksponavo šešis savo darbus kaimo tematika. Kikonių kaime netoli Šepetos gimusiam Vytautui nesvetima lietuviško sodžiaus dvasia. Moteris, tvarte kerpanti avį, artojas, verpėja – pasąmonėje išlikę vaizdiniai perkeliami į jo paveikslus. Tautodailininkas tapo nuolat, specialiai parodoms nekuria, o tik atsirenka jau nutapytus kūrinius. Labiausiai jį domina siužetai.
Norą tapyti 39-erių metų noriūnietis teigė pajutęs jau seniai, tačiau vis nepasitikėjo savo jėgomis, nedrįsdavo į rankas paimti aliejinių dažų, manydamas, jog nepasiseks. Iš pradžių piešė pieštuku, akvarele ir tik prieš keletą metų ryžosi pradėti tapyti aliejiniais dažais. Po keleto smulkesnių darbų iš karto perėjo prie didesnio formato paveikslų. Pirmuosius savo darbus Vytautas vertina kritiškai, daugelį jų yra linkęs perpiešti. Jie tarsi atgyja naujam gyvenimui, įgauna raiškesnius atspalvius, pasipildo detalėmis. Ant drobės V. Pastarnokas perkėlė ir prieš porą metų ant kartono nutapyto rajono mero Leono Apšegos atvaizdą. Tautodailininkui įdomu tapyti žmones. Tarp jo paveikslų – ir buvusi pirmoji šalies pora Rolandas ir Laima Paksai. Juos tapydamas V. Pastarnokas į pagalbą pasitelkė fotografiją žurnale, kurioje buvęs prezidentas bei jo žmona užfiksuoti namų aplinkoje. Kadangi R. Paksas nuotraukoje buvo basas, paveiksle jį Vytautui teko apauti savais batais.
„Prieš dvejus metus įminiau spalvų mįslę, jų paslaptį. Iš pradžių piešiau šiaip sau. Bedirbdamas pradedi suprasti, pažinti spalvas, jų pasaulį. Darbai pagerėjo, kai tai perpratau. Neapsiriboji, tuo kas yra ir tai veda į pažangą“, – sakė Vytautas, paklaustas, koks yra jo spartaus tobulėjimo raktas. K. Šimonio premijos laureatas teigia nenorintis piešti primityviai, stengiasi perteikti kuo natūralesnį vaizdą. Jam sukurti reikia trijų dalykų – foto medžiagos, piešiamo objekto apžiūrėjimo natūroje bei atminties, padedančios atkurti detales. Visi V. Pastarnoko kūriniai realistiški. Kambaryje ant sienos, lyg iššūkis pačiam sau, kabo du ekspresionistiniai paveikslai „Kriauklės“ ir „Drugeliai“.
„Mintis, ką tapyti, gimsta nesunkiai. Kiek sudėtingiau sukurti situaciją. Pavargstu, atrodo, lyg didžiausią darbą dirbu, daug energijos piešimui atiduodu“”, – prisipažino menininkas. Vytauto aistrą tapymui palaiko ir šeima – jie pirmieji vertintojai ir kritikai. Sūnus Audrius, kuriam pavasarį sukaks 9 metai, sako norįs būti dailininkas. Keturiolikmetė Sandra visada išreiškia savo nuomonę apie tėčio tapytus paveikslus.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ