“… Milaknienė pusbadžiu šeria savo karves, jos duoda mažai pieno, todėl kaltina kaimynus, kad mes vagiame ir pieną, ir pašarus. Ypač kenčia kaimynė Vida Mikonienė…„
“…Aš irgi esu vaginama, kad jos karves išmelžiu, o mano dukra šmeižiama, kad yra pavogusi jos mergaičių “kedus„, o jos vyras viską neša mums iš savo namų…„
“…Dėl kiekvieno jos gyvenimo sunkumo kalti lieka artimiausi kaimynai„. (Iš rašytinių atsiliepimų apie Mariją Milaknienę.)
Sutarimo išmokta tėvų namuose
Per Skverbų kaimą – visas kilometras. Viename jo gale apsilankiusi pas Eleną Budrienę sužinojau, kad moteriai jauku gyventi kaimynystėje su Genovaite Riaubiene, Gene ir Vytautu Jakucevičiais. Ir bendros kalbos turi, ir, kai paramos prireikia, būna jų išgirsta. Prieš dvidešimt metų iš atokesnės vietovės į kaimą prie judraus kelio atsikėlusi gyventi sodietė tvirtino jau esanti čia visiškai apsipratusi, o su aplinkiniais susipykti nepasitaikę. Į mano pasiteiravimą, ką patartų žmonėms, kuriems nepavyksta prasilenkti vienam kito piktu žodžiu ar žvilgsniu neužkliudžius, ji sakė, jog tokie kaimynų santykiai labai nemalonūs.
O saulėtekio pusėje šis kaimas prasideda Janinos ir Antano Stirkų šimtamete, bet vis atnaujinama sodyba. Šeimininkas tvirtino esąs laimingas čia gimęs ir jau aštuoniasdešimtmetį atšventęs. Ėjau į šį kiemą Stirkų kaimyno Povilo Morkūno žodžiais pasispirdama – esą tai gerumu spinduliuojantys žmonės. Netekę girdėti, jog kas nors paramos, paslaugos iš jų nebūtų sulaukęs. Ėjau Stirkų paklausti, iš kur jų pasisemta išminties, kaip su savais ir aplinkiniais sutarti, kad pačiam būtų lengva gyventi ir kitų paprašytas turėtum laiko ir gero ūpo jiems padėti. A. Stirka sakė, jog savitvardos, kuri jam labai buvo reikalinga keturiasdešimt metų dirbant vairuotoju ir apskritai bendraujant su žmonėmis, mokėsi iš savo tėvelių, labai mylėjusių savo gausią šeimą, sodybą ir visą ūkį. Žvalgytis, kas darosi kitų gyvenimuose, tikrai nebūdavę kada.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ