Rytoj prasidėsiantis Adventas – pasiruošimo Kalėdoms, laukimo, artėjimo, atėjimo metas. Ar mokam laukti ir sutikti – netikėtą svečią, gražų gyvenimo įvykį, šventę, šeimas lankantį kunigą? Keletas minčių iš pašnekesio su Kupiškio vikaru Gediminu Jankūnu.
Kokia kunigo atėjimo į mano namus prasmė?
Lietuvių kultūroje turime gražų pasakymą: “Svečias į namus – Dievas į namus„. Visų pirma kunigo apsilankymą reikėtų taip ir suprasti. Tik jo vizitas yra šiek tiek daugiau nei paprasto svečio ar draugo atėjimas, nes kunigas reprezentuoja Kristaus kūną, tai yra bažnyčią, vadinasi, visus mus. Kunigo, kuris yra to kūno galva ir atstovauja Kristui, apsilankymas yra visos bažnyčios, visos parapijos tikinčiųjų atėjimas. Taigi galima būtų sakyti: kunigas į namus – bažnyčia į namus.
Namų lankymas priklausytų klebono pareigoms, t. y. to sielovadininko, kuris tiesiogiai atsakingas už savo parapijoje gyvenančių žmonių išganymą. Parapijos lankymas klebonui yra puikus būdas susitikti žmones ten, kur ir kokie jie yra, kokie jų gyvenimai, patirti, kaip toli jie gyvena nuo bažnyčios, kokios galimybės yra ją pasiekti, koks jų ryšys su parapijine bendruomene, nes susitikimas su žmonėmis tik bažnyčioje nesuteikia visos informacijos.
Aš, kaip vikaras, padedantis klebonui vykdyti pareigas, taip pat einu į kalėdą, kuri prasideda po Visų Šventųjų savaitės. Man irgi pravartu žinoti, kokie čia žmonės, kokie jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Tokių trumpų susitikimų metu lipdosi bendras parapijos vaizdas.
Aš asmeniškai labiau atkreipiu dėmesį į sutinkančių žmonių nuotaikas. Ne kiekvienuose namuose kunigo apsilankymas yra džiugus įvykis, ne visur pasiseka būti vilties žiburėliu. Dažnai randi daug neatsakyto skausmo, kančios, nešiojamo pykčio, neatlaidumo. Ir, aišku, tos 5-10 minučių šių problemų neišsprendžia.
Kodėl vis dažniau į namus ateinantis kunigas sutinkamas turint išankstines neigiamas nuostatas?
Ne paslaptis yra susiformavę stereotipai. Čia vėlgi akmenėlis į dvasininkų luomo daržą (nors ir ne visada pagrįstas). Žmonėms trūksta supratimo, kas tai yra tikėjimas, ką reiškia priklausyti krikščionių katalikų bendruomenei, ką reiškia būti pakrikštytu, ir Kristaus kūno – bažnyčios – nariu.
Ar kinta bendras parapijiečių vaizdas po jų aplankymo namuose?
Taip. Praėjusiais metais prieš mane buvo minia tikinčiųjų. O po vienerių pastoracinio darbo metų jie jau nebėra abstraktūs individai. Tai žmonės su savo gyvenimo istorijomis, namų aplinka, konkrečia situacija. Tai padeda taikliau ir nuoširdžiau atsakyti į jų dvasines reikmes.
Juk tenka susitikti netikintį žmogų ar stebinantį savo gyvenimo būdu.
Būna, kurie iš pagarbos, mandagumo, senelių atminimo ir papročių vardan abejingai visa tai išgyvena. Mane tik gąsdina, ar tas abejingumas vien bažnyčios ir kunigo atžvilgiu, ar paliečia ir kitas gyvenimo sritis: apsisprendžiant dėl tautos likimo, dėl bendruomenės gyvenimo pokyčių. Jeigu taip yra, tuomet liūdna. Ir kaip kunigui, ir kaip žmogui. Tada susiduri tarsi su aklaviete.
Bažnyčios apsilankymas namuose – tai malonė visai šeimai? O gal kai kuriems tai visai nereikalinga? Galbūt ne visi nori turėti ryšių su bažnyčia?
Kunigo atėjimas į kiekvieną sodybą ar butą yra vienintelė jungtis su tais, kurių mes nematome kas sekmadienį šv. Mišiose. Būdami tikėjimo liudytojai, mes tikimės jiems atnešti žinią apie išganymo viltį. Nes Kristus sako: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Šakelė, kuri atsiskiria nuo vynmedžio, sudžiūsta ir ji skirta pražūčiai.„
Čia vynmedis, galime įsivaizduoti, ateina ieškoti jungties su šakele, su tais žmonėmis, kurių nejaučiame kaip bendruomenės narių, kurie labai retai atsiduria situacijose, kuomet girdi arba patys taria žodžius apie save “broliai ir seserys„.
Aš sakyčiau, tai yra malonė. Neteikiant didelės reikšmės kunigo asmeniui, bet sureikšminant patį įvykį – kunigo apsilankymą namuose. Tie žmonės, kurie sąmoningai neįsileidžia į savo namus, tarsi duoda ženklą, kad jie atskiria save nuo Kristaus bažnyčios. Ne nuo kunigo, bet nuo to sakramento, per kurį Kristus mums nori nešti išganymą.
Labai sunku, kai tokie žmonės ateina į bažnyčią sakramentų. Jie nori, kad artimieji būtų palaidoti, vaikai pakrikštyti, bet jau vien akivaizdus ir sąmoningas kalėdos nepriėmimas dvasininkus pastato į keblią padėtį: vienu atveju tu atsisakai bažnyčios bendrystės, o kitąsyk prašai artimuosius palaidoti bažnytinėje bendruomenėje.
Be namų pašventinimo, kas tai yra kalėda? Kokie dar gali būti žmogaus lūkesčiai iš susitikimo su dvasininku.
Daugeliu atvejų, ypač jaunosios kartos žmonės nesuvokia, kad kunigo apsilankymas nėra tik namų pašventinimas – to užtektų tik vieną kartą gyvenime. O čia susitikimai kartojasi kasmet tam, kad būtų užmegzta ir stiprinta ta jungtis.
Kartu tai puiki proga kompetentingo asmens paklausti, kas neramina ar domina. Juk šv. Mišiose tėra liturginiai atsakymai, o išpažintis – trumpas konkrečių nuodėmių išvardijimas.
Kunigo bendravime išlieka paslapties išsaugojimas. Tai ne tas pats kaip atėjo žurnalistas į namus, kuriam reikia informacijos apie jus, tai ne statistikos rinkėjas ar agitatorius. Atėjo žmogus, kurio darbas ir tarnystė tiesiogiai susiję su žmonių pasitikėjimu. Man atrodo, kad kiekvienas kunigas sugeba saugoti šeimų paslaptis, jų skaudulius, suprasdamas, kad jo asmenyje Dievas gali prisiliesti prie lankomų žmonių rūpesčių.
O neįsileisdami kunigo žmonės taip ir nesužinos, koks tai yra pasitikėjimo ryšys. Stabdomi netikėjimo, nepatogumo dėl kuklesnio būsto jie uždaro duris.
Tikriausiai taip. Aš manau, kad tokiame žmoguje trūksta brandos ir augimo. Šiandieninių pasirinkimų turguje, pagal savo nusistatytas vertybes, rizikuoji pasinaudoti šituo šansu arba ne. Kasmetinis apsilankymas yra dar viena proga: jei aš neišdrįsau praėjusiais metais, galbūt šiemet jau galiu pasakyti daugiau, paklausti giliau arba šį susitikimą išgyventi prasmingiau.
Aišku, mes vaikštom ne pačiu patogiausiu metu, žmonės būna darbuose – dėl jų nesistebim, bet labai dažnai juntu, kad parapijiečiai išvengia mūsų apsilankymo, nes nesuvokia, kas tai per vertybė, nedrįsta arba sako: “Aš nemoku ir nežinau, kaip priimti„. O čia jokio atskiro priėmimo nėra. Kunigas pašventina namus, sukalba maldas, neša žmogiško bendravimo patirtį.
Ar yra normos, taisyklės, kaip sutikti kunigą?
Normų nėra. Klausimas: kaip tu sutinki kitą žmogų, kurį gerbi, kurį galbūt myli? Aš, ir kaip žmogus, ir kaip kunigas, negaliu to nepastebėti. Nušluotas takas, nukastas sniegas, išplautos grindys, nušluostytos dulkės – tai jau ženklai, kad čia žmonės moka laukti. Tikriausiai ne vien kunigo, bet ir progų, įvykių, gražių potyrių.
Norėtųsi, kad jaunesnių šeimų vaikai ar ligoti asmenys neliktų nuošaly, kad tai nebūtų tik kunigo susitikimas su pagyvenusia mama, nes ji moka apsieiti su kunigais. Tai turėtų būti visų šventė.
Anksčiau ar vėliau reikės susitikti su kunigu. Kodėl nepradėti to daryti tada, kai jis pats ateina į tavo namus?
Pasitaiko, kad kunigą ir jį lydinčius asmenis vaišina kiekvienoj gryčioj. O per dieną aplankome 20-30 šeimų, tad nenuostabu, jog dažnai atsisakome užkandžiauti, o žmonės jautriai į tai sureaguoja. Mes negalim valgyti daug ir įvairaus maisto. Gražiausia būtų, jei kaimo bendruomenė ar gatvė susitartų, kas vaišins bendrais pietumis. Kitiems nereiks sukti galvos, ką padėti ant stalo. O dalyvavimas tose vaišėse taptų ne tik tos šeimos, bet ir visos gatvės, viso kaimo švente.
Kalėdos metu įprasta aukoti bažnyčiai. Kokia turėtų būti auka?
Literatūros kūriniuose skaitome, kaip kunigas važiuodavo su arkliais. Parapijiečiai, kaip ir dera, jam ir lydintiems bažnyčios tarnams atseikėdavo grūdų, įdėdavo šviežios skerdienos.
Ir šiandien nereikia pamiršti, kad kunigas yra bendruomenei tarnaujantis žmogus. Vyskupas skiria kunigą tai bendruomenei, kuri gali jį išlaikyti. Šiuo metu dažniausia auka bažnyčiai paremti yra pinigai. Tačiau tai neturėtų apsunkinti žmonių. Jeigu jie neturi pinigų, tai nereiškia, kad jie nėra verti kunigo apsilankymo. Juk bažnytinę bendruomenę sudaro ir tie, kurie turi pinigų, ir tie, kurie jų stokoja.
Kunigas neina vienas. Dažnai pasigendu žmonių bendravimo su vargonininku. Jie pastebi kunigą, kalba su juo, skiria jam auką. Esant galimybei, graži ir prasminga būtų atskira auka vargonininkui.
Piniginė auka – bene labiausiai žmonių akcentuojamas dalykas. Kai kurie tuo nepatenkinti, kiti tvirtina, kad neįstengdami aukoti pasijunta nepatogiai.
Belieka apgailestauti. Tuomet aš pasijuntu tarsi dvasinio reketo atstovas. Skaudu, nes vėl suvoki, kad nėra tikėjimo konteksto supratimo.
Antra vertus, nemažai daliai žmonių, kuriuos mes aplankome, tai yra vienintelė proga, kai gali atlikti savo pareigą – paremti bažnyčią, nes jie neateina kas sekmadienį.
Atverti duris kunigui ir aukoti bažnyčiai – tai kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Kiekvienas taip pat turi teisę ir galimybę pagilinti savo supratimą. Galbūt neigiama tikėjimo patirtis tėra tik paties žmogaus užsidėtos grotos, trukdančios suvokti, kad bažnyčia yra daug daugiau negu jį nuvylęs kažkoks susitikimas su kunigu ar bažnyčios nariu.
Taigi vėl grįžtame prie tos temos, jog bažnyčia yra Kristaus kūnas ir jo nariai, t. y. mes patys. Ir niekur nėra pasakyta, kad Kristaus kūnas iki prisikėlimo buvo tobulas. Ta žemiškoji bažnyčia ir jai priklausantys žmonės, nesistebėkim, turi trūkumų. Jie siekia tobulumo visi drauge. Tiek, kiek mano geros mintys, geri žodžiai, veiksmai atsiliepia to kūno tobulumui, tiek blogi veiksmai turi įtakos visam kūnui, visai bažnytinei bendruomenei.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ