Leonas Perekšlis, tautodailininkas, P.Galaunės premijos lauretas ir daugelio medžio drožėjų konkursų prizininkas, švenčia 75-ąjį gimtadienį. Pasak jubiliato ir jo žmonos Genovaitės, dabar – tik šeimos aplinkoje. Kupiškio etnografijos muziejaus yra kviečiamas surengti kūrybos parodą ir manąs, jog tai įvyks gruodžio mėnesį. Būsimai ekspozicijai Leonas ketina užbaigti drožinį, ties kuriuo šį rudenį ir susitelkęs, – miško gyvastingumo tematika.
Svečiuodamasi pas tautodailininką L. Perekšlį, jau ruošiausi klausti, kelintasis tai būsiąs jo kūrinys toji “miško simfonija”. Tačiau artimiau pažinodmas šį žmogų supranti, jog ne kūrinėlių skaičius jam svarbu. Subrendo mintis ir ji, kaip medžio pumpuras turi išsiskleisti. Tokios būsenos šis kūrėjas nuolat pastaruosius dvidešimt metų.
Jau pirmosiose L. Perekšlio skulptūrų, reljefų ir grafikos kūrinių parodose žiūrovas atkreipė dėmesį: tai Lietuvos praeities, jos iškilių asmenybių gerbėjas ir pačių naujausių tautos išgyvenimų medyje atspindėtojas. Jau brandaus amžiaus šio žmogaus pašaukimas kurti atsiskleidė su Lietuvos atgimimu, ir, pasak Leono, ne tik asmeniniu dalyvavimu jame, bet kūryba stengėsi prie jo prisidėti. Tik nedaugeliui žinoma, jog iškilaus dvasininko Vincento Sladkevičiaus apsilankymo Kupiškio bažnyčioje proga šių maldos namų šventoriuje pastatyti koplytstulpį nebuvo taip paprasta. Reikėjo gauti ąžuolo medienos, tačiau tuometinis žemės ūkio skyriaus vedėjas, paveiktas rajono ideologų, visus kolūkių pirmininkus griežtai įspėjo medžiagos tokiam reikalui neduoti. Tačiau L. Perekšlis ir R. Dobrickas savo sumanymą įvykdė, nes ąžuolo rastas jiems buvo pristatytas Kupiškio miškų ūkiui vadovavusio Jono Morkūno pastangomis.
L. Perekšlis sakė, jog tie kūriniai, kurie neįtvirtinti žemėje, po ekspozicijų respublikinėse, zoninėse ir Kupiškio etnografijos muziejuje, sugrįžta į įprastas jiems vietas verandoje, kambariuose.
“Karalius Mindaugas”, “Gediminas”, “Martynas Mažvydas”, “Knygnešys”, “Tautiška giesmė”, “Kelkimės ir eikime!”… Žiūrėdamas į L. Perekšlio kūrinius, tarsi verti tautos istorijos puslapius. Jų autorius patvirtina, jog istorija jam buvo vienas iš labiausiai patikusių dalykų, juolab kad jam buvo lemta klausytis tarpukario Lietuvos metais subrendusių pedagogų pamokų.
Pastarąjį savo kūrybos dešimtmetį L. Perekšlis vadina kryžiadirbyste. Šių tikėjimo, padėkos Aukščiausiajam, artimųjų ir kovotojų už laivę atminimo ženklų teko padaryti keliasdešimt ir rymo jie ne tik Aukštaitijos žemėje. Pats aukščiausias, vienuolikos metrų jo padarytas kryžius yra prie Subačiaus, buvusioje Lietuvos partizanų išniekinimo vietoje. Kalė kryžių, koplytstulpių tiek, kiek parapijiečiai, kaimo bendruomenės ir pavieniai asmenys prašė. Stovi jų Kupiškio, Skapiškio, Alizavos, Antašavos bažnyčių šventoriuose, Juodpėnų, Didprūdžių, Palėvenėlės ir kituose kaimuose, Panevėžio ir Šiaulių miestų gyventojų kiemuose, Kupiškio, Šimonių, Anykščių, Salako ir kitose kapinėse. Kupiškėnas tautodailininkas nemažai savo darbo kryžių aptinka Kryžių kalne.
L. Perekšlis sielojasi, kad Lietuvoje netrūksta meniškesnių kryžių, šventųjų skulptorėlių vagysčių. Jau yra dingęs ne vienas ir jo kūrinys. Labai skaudu buvę sužinoti, jog netrukus po Baltijos kelio akcijos 1989 metais buvo nupjautas ir pavogtas kupiškėnų susitelkimo vietą ženklinęs Jono Šmigelsko ir jo kūrybos kryžius. Nuliūdino Leoną žinią, jog kažkam prireikė jo skulptūrėlių, puošusių Migonių koplytėlę.
Pasak tautodailininko, jo meno drožinių likimas labai įvairus. Yra jų iškeliavusių į Ameriką, Vokietiją, Prancūziją. Kupiškietė vienuolė Genutė Daukaitė, vykdama į susitikimą su popiežiumi, vežė jam dovanėlę – L. Perekšlio išdrožtą Rūpintojėlį.
Žmona norėjo, jog jų namuose būtų ir Leono sukurta prakartėlė, pripažinta viena meniškiausių Rokiškio kraštotyros muziejuje vykusioje parodoje-konkurse, tačiau šios parodos rėmėjas išprašė ją visam laikui palikti ten.
Jubiliatas pasidžiaugė, jog šią vasarą Kupiškyje surengta medžio skulptorių kūrybinė stovykla paliko gražų pėdsaką Kupos slėnyje, o tokios puošybos vertų vietų mūsų mieste esanti ne viena.
L. Perekšlis, gimęs Vabalninko valsčiaus Inkūnų kaime, o nuo pokario metų gyvenantis Kupiškyje, sakė, jog medžio drožyboje liksiąs ištikimas vien kaltui, kuris kūriniui suteikia natūralumo, patvarumo ir išsaugo iš medžio sklindančią šilumą.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ