Praėjusio šeštadienio popietę prie Kupiškio kultūros centro būriavosi jaunos dailios mergaičiukės. Jas suviliojo spaudoje paskelbta informacija apie vieną didžiausių tarptautinį modelių atrankų turą, keliaujantį per 35 Lietuvos miestelius.
“D-Max models” agentūra jau trečius metus lankosi ne vien tik didžiuosiuose miestuose. Netradicinių veidų, įdomių tipažų, lieknų merginų, norinčių tapti modeliais, agentūros vadovai Ema Šnipaitė ir fotografas iš Belgijos Ksavjeras Bonomas (Xavier Bonhomme) ieško visoje Lietuvoje.
Tądien į atranką atvyko 15 dalyvių. Salėje susirinkusių panelių buvo prašoma ateiti iki vadovų stalo ir ant jo padėti kortelę su numeriu. Paprasta užduotis nepareikalavo ypatingų pastangų. Vos po dešimties minučių kandidatės laukė sekančio išbandymo, tačiau agentūros direktorė, pasitarusi su kolega, paprašė prieiti dvi merginas, o likusios galėjo keliauti namo. Už durų buvo galima justi lengvą nusivylimą. Kalbintos atrankos dalyvės teigė tikėjusios, jog bus daugiau užduočių, ne viena iš jų, paragintos bendraamžių, svajojo apie būsimą modelio karjerą. Kitos, apie konkursą sužinojusios iš žurnalo “Panelė”, atvyko iš mažesnių rajono miestelių ir tikino norėjusios tik sudalyvauti.
Vienai iš “D-Max models” agentūros vadovų atrinktų merginų pristigo kelių centimetrų iki reikalaujamo ūgio. Taigi, sėkmė nusišypsojo keturiolikmetei Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos moksleivei Ingridai Kirdaitei. Žalsvai pilkšvų akių panelės ūgis – 172 cm, būtent tiek kiek reikia norint žingsniuoti podiumu. Kaip teigė Ema Šnipaitė, Ingridos duomenys (82-61-84) yra labai geri. Juos mergina pademonstravo vilkėdama bikinį.
Modelių agentūros direktorė sakė, jog 15 pretendenčių – tai nemažas skaičius provincijos miesteliui. Deja, atrenkama viena arba dvi merginos. Pasak, E. Šnipaitės, pakanka pažvelgti į panelės figūrą, judesius, atkreipti dėmesį į įdomius veido bruožus ir iškart aišku, kuris modelis sudomintų pasaulio agentūras, kur gali tekti dirbti Lietuvos merginoms. “D-Max models” dirba su garsiomis pasaulio modelių agentūromis Japonijoje (“Donna models”), Europoje (“Models 1”, “Names model”), Amerikoje (“New York models”).
Pasidomėjus dėl amžiaus ribos, direktorė patvirtino, jog norint išsiugdyti gerą modelį, reikia nemažai laiko, tad atrankose galima dalyvauti nuo trylikos metų. Neretai pretendentės net nepasitaria su tėvais, tačiau pradėjus rimtai dirbti su mergina, prieš pasirašant kontraktą būtinas tėvų sutikimas. Pasak E. Šnipaitės, madų pasaulyje manekenių išvaizda skirstoma į komercinį ir klasikinį tipą. Pastarasis – tai visiems gražus modelis, o komerciniam būdingas įdomesni, nestandartiniai veido bruožai. “Kartais nuliūdinam atėjusią merginą, pasakydami, jog ji mums per graži,” – paradoksalią tiesą atskleidė “D-Max models” vadovė.
Kas laukia atrinktų merginų? Agentūra, kuri, tikėtina, paskambins panelei ir pakvies ją į fotosesijas, 99 procentais garantuoja sėkmę pasaulio madų rinkoje. Ja neabejotinai susidomės užsienio modelių namai. “Modelio darbas yra perspektyvus ir pelningas, – kalbėjo E. Šnipaitė. – “D-Max models” pasiima penktadalį merginos uždarbio, 20 proc. lieka užsienio agentūrai, su kuria lietuvaitė pasirašo kontraktą.”
I. Kirdaitė į atranką atėjo niekieno neraginama, perskaičiusi kvietimą skelbimų lentoje. Aukšta ir liekna keturiolikmetė teigė svajojanti apie modelio darbą ir džiaugėsi, kad agentūros vadovams ji pasirodė tinkamiausia iš kupiškėnių.
Tos dienos rytą keliuose miestuose (Ukmergėje, Širvintose) pabuvojusių “D-Max models” vadovų nesudomino nei viena kandidatė. Tačiau įdomių modelių paieškos provincijoje duoda rezultatų: aplankiusi jau 27 miestus, iš 40 atrinktų panelių agentūros vadovybė rimtai susidomėjo dvidešimt devyniomis. Kaip teigė E. Šnipaitė, mažesnių miestelių merginos labai nesiskiria nuo gyvenančių didmiesčiuose. Tiesa, ten pretendentės labiau pasitiki savimi.
——-
Autorius: Gaila Matulytė