Tokiu kaltinimu pasitiko “Kupiškėnų minčių„ korespondentę į savo sodybą Girbučių k. pasikvietęs Vytautas Babickas. Perskaitęs žinutę apie “darbininko netyčia numestą nuorūką„ ir dėl to kilusį gaisrą, ūkininkas pasijuto įskaudintas. Jis, kaip ir ne vienas aplinkinių kaimų gyventojas, įsitikinęs, kad ūkinius pastatus ir jame buvusį šieną suniokojusi liepsna – padegėjo Juozo Šližio darbas.
Vasaros darbas – pelenais
Girbučių kaime, besiribojančiame su Biržų rajonu, artėjant prie V. Babicko sodybos, tvyrojo degėsių kvapas. Rugsėjo 9-osios pavakarę užsiliepsnoję trobesiai, tebesmilko iki šiol. Vaikščiojome po pastatą, iš kurio teliko molinės sienos ir apanglėjusios stogo gegnės, ir buvo aišku, kad ūkininkui nelengva atsigauti po patirto sukrėtimo, praradus visą vasarą kauptus pašarus – šiaudus, apie 30 tonų šieno bei apie 30 m ilgio ūkinius pastatus. Dvylika paršavedžių su paršiukais, laimei, suspėta išvaryti, tačiau peržiem pašaro stigs aštuoniolikai raguočių, dviem arkliams, šešioms avims.
V. Babicko giliausiu įsitikinimu, gaisro priežastis – padegimas. Kelias dienas prieš tai ūkininkas išvarė pas jį gyvenusį ir padėjusį darbuotis Vainiūniškio k. gyventoją Juozą Šližį. Pastarasis dažnai sukeldavo konfliktus, apgadino nemažai V. Babickui priklausančios žemės ūkio technikos, būdamas girtas ne kartą grasino susidorojimu.
“Priėmiau jį pas save iš gailesčio, – tęsė ūkininkas. – Savo namuose Vainiūnišky J. Šližys nieko neturi: elektros skaitiklis pragertas, malkų nebėra. Sakau, čia bent jau nešals ir nebadaus.„ V. Babickas teigė, jog Juozas už pastogę ir maistą padėdavo jam ūkyje, už tai gaudamas ir atlygį. Atsiskaityti su buvusiu darbininku nebūdavo lengva: gautus litus anas kaipmat pragerdavo, dirbdamas kitiems žmonėms sugadino nemažai ūkininko technikos. Pats V. Babickas tvirtino, jog J. Šližiui pas jį buvę patogu gyventi, niekuo negalėjo skųstis, antraip bet kada turėjo teisę išeiti.
Grasinimą uždegti netrukus ištesėjo
Per vasaros darbymetį nesutarimų dar pagausėjo. Galiausiai trūko gaspadoriaus kantrybė ir J. Šližį jis atleido iš darbo. Gaisro išvakarėse, kaip pasakojo V. Babickas, buvęs darbininkas jam grasino peiliu: esą užmuš jį, o jo žmoną paliks gyvą. Tąsyk Girbučių k. gyventojas iškvietė Alizavos įgaliotinį Džeraldą Baliūną, tačiau grasintojas pasislėpė pas kaimyną ir liko nenubaustas. Apimtas pykčio J. Šližys jau anksčiau gąsdino šeimininką, kartodamas: “Aš esu ubagas ir tu ubagas liksi.„ Pažadą atkeršyti jis ištesėjo kitos dienos pavakarę.
Grįždama iš karvių L. Babickienė pamatė, kad iš už daržinės virsta dūmų kamuoliai. Persigandusi moteris dar spėjo pastebėti sodu nueinantį J. Šližį. Vytis jį nebuvo prasmės, reikėjo skubiai kviesti ugniagesius. Šiems atvykus, pastatas jau degė atvira liepsna, vėjas padėjo gaisrui persimesti į didžiulį sauso šieno prikrautą ūkinį pastatą. Netrukus atskubėjo ir šeimininkas. Siaubo pagautas, iškvietė policiją. “Jei nebūtume matę nueinančio J. Šližio, taip ir nežinotume, kas padegė šiaudų stirtą,„ – pasakojo V. Babickas.
Vaikšto laivėje
Po kiek laiko, padedant kaimynams, padegėjas buvo surastas pas Rimantą Baltušį Valiuliškyje, Biržų r. Gerokai išgėręs, Juozas miegojo. Pasak V. Babicko, buvęs darbininkas išsyk prisipažino. Čia pat jam uždėjo antrankius ir vienomis kojinėmis išgabeno į policijos komisariatą.
“Aš dar norėjau užtvot jam atsidaręs mašinos dureles, liejo nuoskaudą ūkininkas. – Jei tuo metu nebūčiau dirbęs grūdų sandėly, būčiau nusivijęs padegėją. Juk ugnies vis vien jau nebeužgesinsi…„ Tačiau V. Babickas neįvykdė savo teismo. J. Šližys ir dabar vaikšto po Vainiūniškio kaimą. Pareigūnai tiria bylą, o kaimo žmonės ir pats nukentėjusysis stebisi, kaip toks pavojingas žmogus gali būti laisvėje.
Tačiau teisėsaugininkai vykdo įstatymus. Kaip teigė prokuroras Renaldas Žalys, kontroliuojantis bylos tyrimą, laikinas sulaikymas gali trukti 2 paras, kol vyksta įtariamojo apklausa. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, žmogus paleidžiamas į laisvę. Norint paskirti kardomąją priemonę – suėmimą, reikalingi teisiniai pagrindai. Kol priimamas tesimo sprendimas, žmogus gali vaikščioti laisvėje. Panašių bylų nagrinėjimas užtrunka keletą mėnesių. Pasiteiravome, ar žmonių baimė liudyti kol nusikaltėlis laisvėje, nestabdo bylos tyrimo? Prokuroras įsitikinęs, kad žmonės dažnai vadovaujasi emocijomis, nori, kad kitas būtų greičiau uždarytas į areštinę, baiminasi jo veiksmų. Tačiau nuteistasis kada nors vis tiek grįš iš įkalinimo vietos. Žmonės turi drąsiai liudyti apie nutikusį įvykį.
Aplinkiniuose kaimuose žmonės kalbėjo nenoriai. Vieni tvirtino, jog V. Babickas yra geras žmogus, jį bet kada galima prisišaukti į pagalbą. Kiti galbūt pavydėjo jam didelio ūkio. Tolimesni ūkininkai užsiminė, jog V. Babickas išnaudoja darbininkus, sąžiningai neatsiskaito už jų pagalbą ir šitaip kraunasi turtus.
Prisipažino, nes buvo mušamas
Vienoje Vainiūniškio sodyboje surastas J. Šližys tądien kalbėti neatsisakė. Tiesa, iš pradžių jis pamanė, jog atvykome jo suimti. “Aš tuoj persirengsiu, – kalbėjo Juozas, – jei atvažiavot manęs paimt…„ Ant laiptų prisėdome pašnekėti.
“Liepos mėnesį bus dveji metai, kaip dirbau pas V. Babicką, – pasakojo kiek įkaušęs įtariamasis. – Kas nutiko, nutiko. Gal mano, gal ne mano darbas. Aš neprisipažinau. Aš negalėjau šitaip padaryt.„ Priminus apie prisipažinimą, J. Šližys teigė davęs melagingus parodymus, nes buvo mušamas. Į klausimą, kas naudojo tokias priemones, J. Šližys atsakė: “Kas nuvežė į areštinę, tas ir sumušė. Mašinoje buvo vienas įgaliotinis, kito patamsy nemačiau. Nežinau, kuris mušė.„ Pokalbiui įpusėjus, darėsi vis sunkiau suprasti, kas ir kur jį mušė, kur ir kada jis buvo sulaikytas. J. Šližys minėjo rūsį policijos komisariate, iš kur norėjęs kuo greičiau ištrūkti, todėl ir pasakęs, kad eidamas pro V. Babicko ūkinį pastatą galėjo numesti nuorūką. Įtariamasis teigė, jog tardymo metu buvo naudota fizinė jėga.
Alizavos įgaliotinis D. Baliūnas patvirtino, kad rado įtariamąjį pas R. Balčiūną Valiuliškio kaime, Biržų raj., praėjus kelioms valandoms po kilusio gaisro. Ten jį sulaikė ir perdavė kitiems pareigūnams. “Kad jį kas nors muštų? – nusistebėjo policininkas. – Anekdotas! Jau nebe tie laikai, kad pareigūnai imtųsi tokių priemonių. Kokia mums nauda iš jo prisipažinimo? Koks tikslas?… Niekam ne paslaptis, kad J. Šližys yra melagis. Be to, prieš gaisrą visiems žmonėms skelbė, kad uždegs.„
Daug pykčio ir nuoskaudų
J. Šližys neneigė, kad jautė nuoskaudą dėl išvarymo, neteisingų ūkininko kaltinimų ir išnaudojimo. “Šunų taip niekas nelaiko, kaip aš turėjau gyvent, – skundėsi pašnekovas. – O kai paprašai pinigų, numeta 10 ar 20 Lt. Kentėjau kentėjau…„ Paklaustas, kodėl neišėjo, jei buvo neįmanoma taip gyventi, Juozas sakė kitais metais švęsiantis šešiasdešimtmetį: kas tokio amžiaus darbininką lengvai priims? O ir išeidamas iš V. Babicko tegavo 50 Lt…
Įtariamasis taip pat pripažino grasinęs uždegti ūkininko pastatus, tačiau gaisro metu jo nebuvo Girbučiuose. J. Šližys tikino, kad pas ūkininkui ir anksčiau padėdavo darbininkai, neteisybes ištvėrę vos mėnesį ar savaitę. “Ne vienas aš ant V. Babicko supykęs, – porino pašnekovas. – Kaip jie neturės keršto, jei už ačiū dirba? Be to, šių metų pavasarį liepsnojo V. Babicko klėtis. Laimei, prisipažino dvylikametis ūkininko anūkas. Antraip kaltė ir tąkart būtų kritusi ant manęs.„
J. Šližys tvirtino niekam nėra padaręs blogo. Kad ir dabar bet kur nuėjęs gausiąs pavalgyt.
Išvarymas, grasinimai pelenais paleisti ūkininko turtą, lyg tyčia rytojaus dieną kilęs gaisras, prisipažinimas ir greitas kaltės paneigimas – ganėtinai daug sutapimų ir daug painiavos bylos tyrėjams. Kaimo gyventojai turi savo nuomonę, ne vienas jau seniai nebetiki J. Šližio melagystėmis. Tačiau niekam nesuvokiama, kad kerštas už patirtas nuoskaudas gali būti toks žiaurus.
——-
Autorius: Gaila Matulytė