Mūsų krašte, skirtingai nei kitose Europos Sąjungos šalyse, garsus baltųjų gandrų kleketavimas ir sveiki jaunikliai džiugina bemaž kiekvieno rūpestingesnio sodiečio akį. Tačiau vis dažniau susiduriame su neišspręsta problema: kas turėtų padėti nelaimės ištiktam sparnuočiui – juos saugančios ir kontroliuojančios valstybinės institucijos ar savininkas, kurio valdose rastas sužeistas gandras?
Nepraėjo nepastebėję
Vieną popietę Skodinių kaime ūkininkaujantis Donatas Vaitkus pievoje pastebėjo stovintį nejudrų gandrą. Praėjus dienai, vaizdas nesikeitė: paukštis buvo toje pat vietoje ir sunkiai striksėjo ant vienos kojos. Prisiartinęs vaikinas suprato, kad gandro koja lūžusi, tačiau jį pagauti pavyko neišsyk: bejėgis sparnuotis bandė sprukti, nors jam akivaizdžiai reikėjo pagalbos.
Pamačiusi į namus parneštą išsekusį gandrą, vaikino mama Vida skubiai paskambino į Panevėžio regiono aplinkos apsaugos Kupiškio rajono agentūrą. Pareigūnai patikino, kad tai nėra gyvūnų globos draugija ir nukreipė į Kupiškio rajono valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kur taip pat nesulaukta realios pagalbos, o tik sausai pacituoti įstaigos darbuotojų veiklą reglamentuojantys įstatymai.
Ponia Vida Vaitkuvienė, praradusi viltį kreipėsi į redakciją – pievoje sūnaus rastas sužeistas paukštis, pasirodo niekam nerūpi.
Suteikė pagalbą
“Už gyvūną atsakingas jo savininkas”, – išmintingai skelbia įstatymai, o šiuo atveju gandro savininku tampa fizinis asmuo, prisiartinęs prie sužeisto paukščio. Valstybės tarnautojai nusiima bet kokią atsakomybės naštą, gamta – visų turtas ir į ją investuoti – kiekvieno pareiga. Ir garbė.
Garbės nesivaikantys Vaitkai išties sutriko: skėsčiojantys rankomis pareigūnai negalėjo patarti. Padėsi sužalotą gyvūną prie kaimyno durų – ir šis taps jo bėda. Neliko nieko kito, kaip kreiptis į privačius veterinarus. Gal pavyks susitarti? Gal neteks brangiai sumokėti, o apžiūrėjus gandrą, atsiras vilties išsaugoti jo gyvybę?
Nuvykstame į veterinarinę – farmacinę įmonę “Stalgvita”. Ten sutiktas veterinarijos gydytojas Algirdas Tarailis nukreipia pas savo kolegą ir įmonės savininką Vigilijų Balčiūną, gyvenantį Šepetoje. Lengviau atsikvepiame sužinoję, kad vyrai neatsisakė padėti. V. Balčiūnas, šią vasarą operavęs jau porą gandrų, tuoj paguldo pacientą ant operacinio stalo. Suleidžia nuskausminamųjų. Donatas kantriai laiko paukštį. Įgudęs gydytojas amputuoja negyvą ir kirminų paėstą gandro koją. Užsiuva ties sąnariu, kruopščiai sutvarsto ir atiduoda jį geriesiems šeimininkams.
Nežinia, kaip klostysis toliau vargšo paukščio likimas. Jis jau nesugrįš į gandrų būrį, tačiau yra vilties, kad sugijus žaizdoms, pusė likusios kojos nesutrukdys atsispirti nuo žemės ir pakilti. Veterinaras užsiminė ir apie galimą protezą: nors strikinėti gandras gali ir ant vienos kojos, tačiau dirbtinė atrama padėtų jam pakilti skrydžiui.
Atsipūtėme mes. Palengvėjo ir valdininkams: kaip ir visada, atsirado gerų žmonių, kurie pasirinko ne pagalį sužeistam paukščiui pribaigti (nebūtų jo – neliktų ir problemos), bet darė viską, kad baltajam gandrui suteiktų antrąjį šansą gyventi.
——-
Autorius: Gaila Matulytė