Šis pasakojimas – apie Ablėnų ir Šidlauskų šeimų, gyvenančių po vienu stogu, pastangas užsidirbti pinigų iš nedidelio verslo ir nesiskųsti, kad trihektarininkui, be seniūnijos suteikiamų viešųjų darbų, nesą kuo užsiimti.
Rinko mėlynes
Rokiškėnų Marytės Janinos ir Algio Ablėnų septynių žmonių šeima iš Lukštų gyventi į Alizavą atsikėlė dar gyvuojant šios vietovės kolūkiui. Šeimos galvai čia teko dirbtuvių vedėjo pareigos, žmonai – vaikų darželio ūkvedės. Tačiau naujakuriams dar nespėjus apsiprasti naujoje vietoje ir visiškai įsikurti Alytaus statybos keturių kambarių name, prasidėjo kolūkio griūtis, o netekus darbų – ėmė trikdyti gyvenimą ne tik nuolatinis pinigų stygius, bet ir negalios. “Valgyti visada turėjome, nes, kaip ir dabar, laikėme karvių, auginome paršų, paukščių, tačiau tikrai būdavo dienų, kai neturėdavome už ką nusipirkti duonos”, – prisiminė tuos metus Ablėnienė, pridurdama, jog stengėsi padėti ir kartu su jais gyvenančiai dukters Linos šeimai. Tačiau 1998 metų vasarą su vienu rytmečiu atėjo mintis, kaip galėtų užsidirbti pinigų. Puznos girioje tada būta gražaus mėlynių derliaus ir kiek žmonių iš Ablėnų kiemo išeidavo į girią, tiek ir kibirų mėlynių partempdavo. Atsirado uogų pirkėjų Alizavoje, tačiau su keliais kibirais mėlynių apsimokėjo pasiekti ir Kupiškio turgų.
Pasak M. J. Ablėnienės, tokios netikėtos pajamos, išvadavusios jas, moteris, iš nuolatinių skolų parduotuvei, nuteikė pamąstyti ir apie daug išlaidų nereikalaujantį šeimos verslą. Taip šios sodybos moterys ir vyrai ėmė rinkti vietas polietileno šiltnamiams statyti. Tokiems darbams, kuriems reikia vyriškos rankos ir sprendimo, čia vadovauja A. Ablėnas. Jis pabrėžia, kad, būdamas antros gupės invalidas, turi skaitytis su savo sveikata ir prie sunkesnių darbų iš tikrųjų tik vadovauja, nes talkininkai visada prisišaukiami. Ablėnai pasidžiaugia, jog netoli nuo seniūnijos centro, Zasinyčiuose, su šeimomis gyvena ir ūkininkauja jų sūnūs Raimundas ir Gintaras, tėvų namų nepamiršta ir Arūnas bei Aurimas, pasirinkę Panevėžį.
Prireikė žinių
Vyriausioji iš vaikų Ablėnų dukra Lina, likusi gyventi su tėvais, yra baigusi Joniškelio aukštesniąją žemės ūkio mokyklą . Jai dar teko padirbėti augalų apsaugos agronome ir kolūkyje. O paskui laukė jos nedarbas, bet tas laikmetis jaunai moteriai sutapo ir su šeimynos auginimu. Dabar jos dukterys Neringa ir Vilma jau paauglės ir jų mama bei močiutė pasidžiaugia, kad augalėliams palaistyti, daržus nuravėti turi uolių pagalbininkių, o dešimtmetis Mindaugas per dienas neatsilieka nuo senelio Algio, kad tik galėtų jam padėti sukalti dėžes ar šiltnamiuose lentynas. Vis dažniau prie jų stoviniuoja ir ketverių metukų Tadukas. Darbininkų daugėja, tačiau Ablėnams ir Šidlauskams apsisprendus imtis ne tik daržovių daigų, bet ir gėlių daigų auginimo, vis labiau prireikia Linos agronomijos išmanymo.
Jauna moteris, kurios šeima vasarai baigiantis, bus jau septynių asmenų, pasakojo, kad auginti pardavimui kopūstų, agurkų, pomidorų pratinosi palengva – iš pradžių jų kitiems perleisdavo tiek, kiek likdavo nuo savų reikmių. Planuoti šį verslą iš anksto išdrįso tik vėliau, kai įgudo daigus reikiamai išauginti ir laiku išparduoti. Dabar visa tai jau įprasta: šiemet abi šeimos skaičiuoja pajamas, gautas už kelis šimtus išaugintų paprikų, daugiau kaip pusantro tūkstančio agurkų, per penkis tūkstančius pomidorų daigų. Pasak jų, šaltas pavasaris apsunkino daržininkų ir gėlininkų triūsą, tačiau augalai, palyginti su kitais metais, daug brangiau ir pardavinėti. Šie alizaviečiai pasidžiaugia, kad šiemet augina ankstyvųjų kopūstų. Jų galveles birželio pabaigoje taip pat jau pardavinėjo.
Ablėnai korespondentei sakė, kad pastaruoju metu padidėjusios jų invalidumo pensijos, o Lina pasidžiaugė, jog pavyko darbą gauti jos vyrui Audriui, daugiavaikė jos šeima gauna jai priklausančias socialines pašalpas ir galą su galu sudurti jau įmanoma. Tačiau tėvai ir dukters šeima neįsivaizduoja savo gyvenimo be papildomų pajamų iš šiltnamių. Tik šio verslo dėka turi iš ko apdrausti turtą, gyvulius, samdytis paslaugas, kai reikia įdirbti žemę ir paruošti gyvuliams pašaro, apsirūpinti kuru. Toks užsiėmimas neįmanomas be nuosavo transporto. Lina sakė, kad pavyko susitaupyti kelis tūkstančius litų ir antrajam septynių vietų automobiliui įsigyti. Tokio reikia ne tik produkcijai į turgus gabenti, bet ir jos visai šeimai kur nors nuvažiuoti.
Visuomeninė veikla – į naudą
Kupiškėnės Palmiros Penkauskienės prieš dešimtmetį suburtos rajono ūkininkių “Sodžiaus” draugijos veikloje alizavietės M.J. Ablėnienė ir jos dukra Lina dalyvauja nuo pirmųjų metų. Abi šios moterys tvirtina, kad būtent draugijos veiklos dėka jos galėjo tiek daug pamatyti ir sužinoti, nes buvo surengta daugybė išvykų į parodas-muges, “Lietuvos žiedų” šventes, aplankytos apskrities ir Lietuvos gražiausios sodybos. Susitikimai su grožio puoselėtojais, kaimo verslininkais ne tik praplėtė akiratį, bet ir pridėjo drąsos pačioms kažko panašaus imtis. Mano šnekintos alizavietės labai šiltai atsiliepė apie Rinkuškiuose (Biržų r.) gėlininkystę plėtojančią agronomę Gintą Lapėnaitę. Ši specialistai ne tik savo patirtimi su jomis labai mielai dalijosi, bet ir tūkstančius gėlių daigų pradedančiosioms verslininkėms alizavietėms kreditan davusi. Pastarosios tvirtino, kad toks bendradarbiavimas, kai gali įsigyti daigų, jau tinkamų pikiavimui, šildomų šiltnamių neturintiems gėlininkams labai parankus.
Surfinijų, gvinėjų, petunijų, bekopės, cinžiedės, disėjos, krentačios pelargonijos išaugintų daigų mano kalbintosios mama ir duktė alizavietės šiemet jau skaičiavo tūkstančiais. Su savo prekėmis jos pasiekdavo Kupiškio, Rokiškio, Pandėlio, Vabalninko ir kitus turgus. O labiausiai šios moterys džiaugiasi tuo, kad jų išpuoselėtų augalėlių tiek daug prireikė Alizavos miestelio, jo aplinkinių vietovių, taip pat Palėvenėlės, Virbališkių ir atokesnių kaimų žmonėms. Vis daugiau sulaukia klientų ir atvažiuojančių iš namų pirkti gėlių. Žmonės net nusistebi, kad taip darbais užsiėmę šios sodybos gyventojai dar turi laiko ir savąja aplinka pasirūpinti, nepamiršta ir labdaros. Savo išaugintų gėlių Ablėnienė ir Šidlauskienė skyrė bažnyčios, kultūros namų, kuriuose įsikūrusios svarbiausios miestelio įstaigos, aplinkai papuošti.
Alizaviečiai Ablėnai ir Šidlauskai išaugintas gėles jau baigia išparduoti. Praėjusį šeštadienį Kupiškio turguje jiems netrūko kopūstų pirkėjų. Bet prieš tai šias daržoves reikėjo suruošti.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ