Šis geismas tai liga, kuri padaro didžiausią žalą valstybei. Tos ligos epidemijos požymius galima stebėti kiekvienų rinkimų metu. Tada apsinuogina valdžioje esančių žmonių dorovinis nuopuolis, nes išryškėja, kad jie elgiasi ne kaip žmonės, bet pagal žvėrių gaujos instinktais grindžiamus konkurencinius santykius. Ši problema labai didelė, todėl nesiruošiu jos išsamiai nagrinėti, o tik labai trumpai paliesiu tuos klausimus, kurie, mano nuomone, yra įdomūs.
Žmogus, kuris neserga valdžios geismo liga, supranta, kad Lietuvoje gyvena labai daug protingų, aukštos moralės ir kultūros žmonių, kurie gali sėkmingai vadovauti valstybei ir duoti didelę naudą visiems jos gyventojams. Taip mąstant ir iš tikrųjų vertinant bei gerbiant žmones, niekada nekiltų daryti kokius nors apribojimus bet kam būti Respublikos Prezidentu ar Seimo nariu, nes gal kaip tik tas žmogus, kuris dėl apribojimų negali eiti atitinkamų pareigų, sugebėtų išspręsti pačias aktualiausias valstybės problemas. Morališkai sveikoje šalyje kiekvienas pilietis yra didelė vertybė, pažangos ir gerovės kūrėjas. Demokratinėje valstybėje žmogus, jei yra įsitikinęs, kad sugebės pasitarnauti šalies suklestėjimui geriau už kitus, turėtų sukurti savo programą ir pateikti ją visuotiniam apsvarstymui. Niekas kitas, o tik rinkėjai turėtų spręsti, kieno programa geriausiai atitinka bendražmogiškas moralės normas ir ilgalaikę valstybės ir tautos gyvenimo perspektyvą.
Dar geriau būtų, jeigu programas jų kūrėjai pateiktų anonimiškai, kad rinkėjai iš anksto nežinotų, kieno kuri yra. Tuomet valdininkai ir kriminalinis pasaulis negalėtų daryti įtakos rinkėjams.
Valstybės gyventojams mažai turi reikšmės, kas sukurs geriausią programą – sveikas žmogus ar invalidas, senas ar jaunas, moteris ar vyras, gražus ar negražus, didelis ar mažas. Programą įgyvendins jos autorius ar kitas žmogus. Visiems norisi žmoniškai gyventi, kad valstybė klestėtų ir tauta išliktų. Kitu atveju visų lietuvių gyvenimas tampa beprasmis.
Visiškai kitaip mąsto ir elgiasi žmogės, kurie serga asmeniniu ar grupiniu valdžios geismu. Tokiems kiekvienas valstybės pilietis yra konkurentas , potencialus priešas, kuris gali bet kada pasikėsinti į švenčiausią ir brangiausią dalyką – neleisti jiems patenkinti valdžios geismo, kad galėtų kaip galima ilgiau nepasotinamai gvieštis svetimo turto. Todėl jie pradeda taikyti įvairiausius apribojimus kitiems valstybės piliečiams patekti į valstybės valdymo institucijas.
Populiariausi, tūkstančius metų naudojami piliečių veiklos apribojimo būdai yra skurdas, narkomanija, alkoholizmas, prostitucija ir kiti panašūs valstybės valdymo svertai. Gyventojai, patekę į tyčia iškastą skurdo ir moralinio purvo duobę, jau nebeįveikia išlipti iš jos, todėl negali konkuruoti su tais, kurie yra valdžioje.
Nemažai Seimo narių pradėjo savo politinę veiklą tada, kai dar nereikėjo piniginių užstatų, rėmėjų parašų, niekas nereikalavo paviešinti, kas finansavo jų rinkimus, tačiau pabuvę Seime jie dėl kitų prikūrė įvairiausių reikalavimų, kuriuos įvykdyti gali tik labai maža dalis valstybės gyventojų.
Perskaitai kandidatų į Prezidento postą programas, o ten nėra svarbiausio dalyko – būsimo Prezidento realios atsakomybės už melą ir rinkėjų apgaulę. Kai kandidatas bijo atsakomybės, tuomet visi gražūs pažadai ir ketinimai virsta melo burbulu. Jausdami, kad programų turinys tuščias, kandidatai visaip reklamuoja savo grožį nuotraukose. Didesnę gyvenimo patirtį turintis žmogus žino, kad pretenduodami į bandos ar gaujos lyderius, panašiai elgiasi mūsų mažieji broliai ir seserys, kurie gyvena tvartuose ir miškuose. Jiems atleistina, nes nemoka rašyti ir skaityti, todėl negali sukurti programų, tačiau žmonėms tai nedovanotina.
Kai kandidatai į Prezidento postą nenori pakeisti rinkimų sistemos ir vengia asmeninės konkrečios teisinės atsakomybės už melą, rinkėjų apgaulę ir padarytą žalą valstybei bei jos piliečiams, tuomet už kurį kandidatą rinkėjams balsuoti – vis tiek apgaus, nes pretendentai siekia aukšto posto, jog patenkintų tik savo egoistinį valdžios geismą, o ne spręsti aktualiausias valstybės gyvenimo problemas.
——-
Autorius: Petras Marcinkevičius