Kiekviena tyla turi savo reikšmę. Bet ji geresnė už nesusikalbėjimą, nors dšiuolaikinė psichologija rekomenduoja išsakyti savo nuomonę. Tačiau kodėl? Juk jeigu kiekvienas girdi tik save, kokia prasmė veltis į diskusijas.
Retai kurioje nors televizijos laidoje prieinama prie kokios nors išvados. Dažniausiai žmonės tiesiog ateina, išsako savo nuomonę ir su ja išeina. Tuo tarpu žiūrovas linkęs viską sureikšminti.
“Girdėjai, ką Julius Veselka sakė? Ot teisingas vyras„, – žavisi šio Seimo nario gerbėjas. Jo pašnekovas tuo tarpu tegirdėjo, ką sakė Vytautas Šustauskas ir pritarė pastarajam. Šie vyrai susitiko ir išsiskyrė su tokiomis pačiomis nuomonėmis. Tai būtų lyg ir savaime suprantama. Ne po kiekvieno pašnekesio reikėtų tarsi marškinius kaitalioti savo nuostatas ir įsitikinimus. Visa bėda ta, kad savo mintis bandoma primesti net neišklausius pašnekovo ir pykstama, kai kitas su jomis nesutinka.
Prisimenu Kupiškyje gyvenusią žurnalistę, šiaip jau niekur ilgiau pusmečio nepadirbusią, bet užtat visur sugebėjusią išgarsėti savo vienintele ir neginčijama tiesa.
Ši ponia dažnai paskambindavo į redakciją ir bandydavo pasikalbėti. Kiekvieną savo sakinį ji užbaigdavo vis tais pačiais žodžiais: “Juk tiesą sakau? Taip?„
Kartą pabandžiau nepritarti ir pasakyti, ką manau aš, tačiau tada niekaip nepritaikiau pauzės atsisveikinti. Moteris emocionaliai aiškino man žinomas tiesas pakeltu tonu gerą pusvalandį. Teko padėti ragelį neatsisveikinus.
Užtat paskui kone kasdien išgirsdavau apie save nebūtų dalykų. Ji visose viešose vietose “dėstydavo mano biografiją„, apie kurią nieko nežinojo, nes nebuvom nei draugės, nei geros pažįstamos.
Tokių pavyzdžių yra aibė. Kai žmogus nepriverčia kito asmens galvoti ir elgtis pagal jį, dažniausiai griebiasi šmeižto.
Ir ko norėti? Su kokiu pasigardžiavimu vienas kito kaulelius narsto didieji politikai. Žmonės, kuriems mes patikėjome valdžią. Kitaip tariant, išsirinkome tokius, kokių verti esame. Jie irgi teturi vieną nuomonę ir bando ją primesti kitiems ir baisiausiai supyksta, jei kas nors galvoja kitaip.
Jei su šakėmis – tai visus, jei paglostyti, tai kiekvieną. Juoda – balta, balta – juoda. Ar įžvelgsime kitokių spalvų? Vargu. Mūsų sugebėjimas matyti vien tik juodą spalvą jau atsigręžė prieš mus pačius.
Viename Airijos, į kurią veržte veržiasi lietuviai, laikraštyje pasirodęs straipsnis buvo tokio šmeižikiško pobūdžio, kad, parašius panašiai apie bet kurią kitą šalį lituvių žurnalistams, tarptautinių teismų neišvengtume. Lietuvoje –spengianti tyla.
Beje, vienas dienraštis rašo, kad Seimas tikrai sureagavo į straipsnį, kitas, kad – ne.
Tuo tarpu airiai, kurie gerai pažįsta ten dirbančius lietuvius, šaiposi iš mūsų gyvenimo.
Anot rašiusio straipsnį žurnalisto, lietuviai nežino, kad yra transporto kamščiai, nes tik vienas kitas turi žigulius, kurie retkarčiais pravažiuoja didesnio miesto akmenimis grįstomis gatvelėmis. Lietuviai keliasi vos prašvitus ir eina pėsti į darbą po keletą kilometrų, kadangi uždirba tik po 200 litų per mėnesį ir neišgali įsigyti automobilio.
Savaime suprantama, į Airiją išvažiuojančiųjų lietuvių eilės vis didėja…
Toliau aiškinama, kad greitai visa tai pasikeis, nes Lietuva stoja į Europos Sąjungą.
Štai taip, mielieji, prisišnekėjome apie blogą gyvenimą ir sulaukėme, kas apie jį parašė. Savaip, žinoma.
Tačiau bet koks užsienietis, net ir besišlapinantis ant prezidentūros daugumai autoritetas ir niekas prieš jį balso kelti neišdrįsta. Užtat užsieniečiai muitininkai gali tyčiotis, gali atimti pinigus ir daiktus, sumušti ir uždaryti į areštinę.
Tik tarptautinių organizacijų įsikišimas kartais išgelbsti lietuvius iš beviltiškų padėčių. Jokių protestų už tokį elgesį užsienio šalys iš Lietuvos nesulaukia.
Taip ir gyvenam besiriedami tarpusavyje ir linkčiodami vos išgirdę nelietuvišką šneką.
Tiesa, spengianti tyla pasitinka žurnalistus, kai nori išsiaiškinti kokio valdininko darbelius. Dažniausiai išgirsti, kad tebevyksta tyrimas. Pastarasis tęsiasi metų metus ir niekada nesibaigia. Po to paaiškėja, kad koks nors veikėjas nekaltas arba dingo dokumentai.
Štai STT ieškojo ieškojo žemgrobių, o šie, pasirodo, apskritai niekam nenusikaltę, viskas pagal įstatymą. Ir Kupiškyje taip pat.
Toliau bus spengianti tyla ir STT vado nušalinimas. Visa tai jau vyks tyliai.
Tik Prezidentą imam garsiai. Ir žinot, ko labiausiai dabar reikėtų bijoti. Imama garsiai, bet gali baigtis tyliai. Paskui tiesa, tas pats Prezidentas gali vėl būti išrinktas ir toliau jau garsiai eiti savo pareigas.
Štai taip Lietuvoje. Ir ką pasikalbėjus su lietuviais begalvoti tam airių žurnalistui?
Gal pagal Prezidento šalininkų elgesį ir galima įsivaizduoti panašią Lietuvą. O jeigu dar vaizduotė laki….
——-
Autorius: Nijolė Stulgienė