Bagdonių vienkiemio gyventojas Gaudentas Kukenys rodė prieklėtį, kuriame vasarą pavakariais įpratęs griežti. Žiemą konstatinka valsus ir polkas skleidžiąs troboje, užjausdamas žmoną Jadvygą, kad jai tenka jo “Londonų”, “Titanikų” ir kitokių šokių melodijų per dieną po kelis kartus išklausyti. Šmaikštumo nestokojantis septyniasdešimtmetis vyras dar kartais papriekaištauja, kad jam įvairiausiuose žmonių suėjimuose griežiant žmonelė vis būdavo kitų šokinama.
Tuoj po tradicinio Kupiškio kultūros centro renginio “Aleksiuko bandonija” G. Kukenys savo namuose aplankytas dar tebesidžiaugė patirtais muzikavimo scenoje išgyvenimais ir net tuo, kad savo krašto žmogų Aleksandrą Kriūką, prieš dešimt metų išėjusį amžinatvėn, pagerbė muzikuodamas buvusiu A. Kriūkos mylimiausiu instrumentu – konstantinka. Paprašytas paaiškinti, kuo ši skiriasi nuo bandonijos, liaudies muzikantas davė suprasti, jog klavišų turi mažiau, tačiau garsas daug aukštenis, labiau širdį suvirpinantis. Jis prisipažino, jog pastaraisiais metais vis rečiau bepaimantis į rankas instrumentą, todėl teko nemažai laiko sugaišti, kol vėl pralavino nuo ūkio darbų vis labiau sukumpstančius pirštus ir susirinko laiko vis labiau užslopinamas melodijas.
G.Kukenys, gimęs ir augęs Braskusčio kaime, iš kurio buvusių septyniolikos sodybų dabar tik pavadinimas belikęs, su išmone rezgė pasakojimą apie tai, kad jo, nors ir žemdirbio vaiko, vaikystė buvusi labai saldi, nes tėvas, vestuvių, krikštynų, atlaidų vaišių muzikantas, iš tokių pasibuvimų grįždavo su maišeliais saldainių, gardžiausių pyragų gabalais. Žinoma, ir su atlygiu litais. Tad Gaudento manymu, jo tėvui Domui Kukeniui labiau apsimokėjo iš to uždarbio samdyti ūkio darbams talkininkus, negu pačiam praleisti progas užsidirbti ir palinksminti šeimininkų sukviestuosius gimines, kaimynus. Taip ir sklisdavęs vis plačiau garsas apie smagius ir nepavargstančius Kukenio kapelos muzikantus.
G.Kukenio žiniomis, jo tėvas keliuose valsčiuose žinomą kapelą buvo subūręs apie 1929-uosius metus. Be jo paties, griežusio armonika, buvo klarnetistas, smuikininkas, kontrabosininkas. Pastarojo instrumentą kaimiečiai vadindavo arklio koja. Muzikantai buvo iš įvairių vietovių, tačiau repetuoti vis pas kurį suvažiuodavo, o kam reikėdavo muzikantų paslaugos, tai juos pačiu eikliausiu arkleliu ir parsiveždavo.
Gaudentui įstrigo visam laikui tėvo pasakojimas, kaip jam reikėję konstantinkos. Ir tai jo svajonei išsipildyti padėjo sesuo Ona, jau kurį laiką gyvenusi Amerikoje. Išmokęs ja griežti, D.Kukenys dar labiau kėlė savo kapelos kainą ir, pasak tėvo, buvo jam labai apmaudu, kai su šiuo instrumentu jam teko atsisveikinti. Mat Domas Kukenys, 20 hektarų ūkininkas, statėsi naują tvartą ir taip susiklostė reikalai, kad nebebuvo pinigų tiems darbams užbaigti.Šeimos nuomone, pats atliekamiausias daiktas buvo jo konstantinka. Surasti jai pirkėją buvo labai paprasta. Visos Aukštaitijos kaimo muzikantų keliai baigdavosi pas rokiškėną Leoną Jurevičių, kuris ir naujus muzikos instrumentus darydadvo, ir visai sumaitotus naujam gyvenimui prikeldavo, ir visai gerus supirkdavo, kad galėtų juos kitiems parduoti.
Vėliau, gal jau kolūkmečio metais, Gaudento tėvas iš to paties L. Jurevičiaus vėl nusipirko konstantinką. Tada, dar prieš karinę tarnybą, akordeono prisireikė ir Gaudentui. Ne tik tėvo, bet ir kitų muzikantų griežimo įsiklausydmas, pasak G. Kukenio, pradėjo ir pats melodijas vedžioti, savus pavadinimus kūriniams sumanyti.
Gaudento tėvui teko muzikuoti ir su Aleksandru Kriūka, kaip amžiumi kone dešimčia metų vyresnis, dar buvo kiek jį mokinęs groti. O Gaudentas tvirtino, kad kartu su Aleksiuku griežti tikrai nedrįsdavęs, o klausydavosi kiekviena proga. D. Kukenys konstantinka groti buvo išmokinęs ir miestelėną Joną Nanį Tai šis muzikantas, nenorėdamas niekam likti skolingas, paprašė savosios žmonelės kad jo konstantinka būtų perduota Domo sūnui Gaudentui Kukeniui. “Iš kur jis galėjo žinoti, kad man konstantinkos labai reikėjo, aš ją net sapnuodavau”, – vis rasdavo kuo paįvairinti atstikimus iš muzikantų gyvenimo. Sakė, kad jau buvo susitaikęs su mintimi, jog iš jo trijų sūnų nė vienam neparūps griežimas. Bet va, ties Bagdonimis, tik kitoje marių pusėje, Palėvenėlėje, gyvenantis Virginijus užsimanė išmokti groti armonika. Ir nepasakytum, kad jam tai nesiseka.
G.Kukenys pridūrė, jog nuo 1958 metų yra medžiotojas ir jam yra tekę medžioti su iš Vilniaus atvykdavusiais įvairiais pareigūnais, o per vakarienę jiems dar ir pagroti. Buvęs ir toks atvejis, kai jo ir garsusis akordeonininkas Algirdas Ločeris klausėsi bei stebėjosi savamokslio muzikiniais gabumais.
Tarpukario metais kupiškėnų krašto muzikantų kaimo kapelą subūręs bandonininkas Domas Kukenys (dešinėje) ir tėvo pėdomis pasekęs Gaudentas Kukenys Vėžionių kaimo šventėje daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus.
——-
Autorius: Eleonora Vaičeliūnienė