2024/11/22

Kupiškėnas Gintaras Tubelis – klasikos diversijų režisierius

Daugelis klausia: kur dingsta mūsų jaunimas? Atsakymas tik vienas – į pasaulį laimės ieškoti. Ar ją suranda? Klausiame išvykusiųjų. Gintaras Tubelis išvažiavęs prieš dešimtį metų jaučiasi išties labai laimingas.
Kokios profesijos tave traukė vaikystėje? Kada ir kodėl nusprendei tapti aktoriumi?
Vaikystėje norėjau kunigu būti. Galbūt dėl to, kad tokios profesijos atstovai Maironis, Vaižgantas. Man atrodė – jiems kurti paprasčiau nei eiliniam žmogui. O tai buvo labai svarbu – nuo mažų dienų rašiau eiles. Mano tėvai domėjosi teatru. Ypač mama. Važiuodavom į Vilnių žiūrėti spektaklių. Šis polinkis persidavė man. Tačiau susieti savo gyvenimo su teatru neketinau. Maždaug nuo septintos klasės norėjau būti mediku (chirurgu). Tėčiui labai patiko toks pasirinkimas, nuolat mane skatino. Važiuodavau į paruošiamuosius medicinos kursus Kaune. Stengiausi gerai mokytis. Tuo pat metu svajojau vaidinti kine. Laikraštyje radau skelbimą, kuriame kvietė vaikinus į atranką kino filmui. Nusprendžiau važiuoti į bandymus. Tėvai mane palaikė. Mama surinko visą informaciją: kaip ir kur važiuoti. Tačiau buvo kita kliūtis – mokykla. Tuomet lankomumas buvo labai griežtas. Negalėjai šiaip sau imti ir išvažiuoti. Viena šauni mokytoja man padėjo. Mokiausi tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje. Čia dirbusios Almos Vilčinskienės dėka, pirmą kartą savo gyvenime važiavau filmuotis. Tėvai visiškai manim pasitikėjo ir išleido į Vilnių vieną. Mama buvo tiksliai nupasakojus, į kokį troleibusą sėstis ir kurioj stotelėj išlipti. Tačiau man, kaip vaikui, vis vien kilo abejonių ir gal septynis kartus norėjau išlėkti pro duris. Klausinėjau žmonių, ar dar nereikia lipti, o jie visi kartojo, kad mano yra galutinis sustojimas. Žinoma, nuvažiavau sėkmingai. Dabar tik juokas ima pagalvojus, kaip blaškiausi. Visur suspėjau laiku. Iš daugelio kandidatų buvome atrinkti dviese – aš ir Dainius Kazlauskas. Iš pradžių buvo foto, o po to filmavimo bandymai. Juose teko vaidinti su Vidu Petkevičiumi. Tuomet manęs neatrinko. Maždaug nuo devintos klasės pradėjau lankyti teatro studiją Kupiškio kultūros namuose pas jauną režisierę Inesą Kurklietytę. Man patiko tai, ką ir kaip darėm, santykiai grupėje. Ruošdavom Kalėdinius spektaklius. Viename jų, Meterlingo “Žydrojoje paukštėje„, vaidinau Cukraus sielą. Spektaklių ateidavo pažiūrėti ir tuomet susiformavusi “centro chebra„, kurios visi bijojo. Jai atstovavę vyrukai orientavęsi pagal tuomet buvusius talonus, mane praminė cukraus talonu. Jie nekibdavo prie manęs. O tai, kad pravardžiuodavo, buvo įrodymas, kad jie stebi mano vaidinimą ir jiems tai patinka. Kai buvau dvyliktoje klasėje, su studija važiavome į Vilniuje vykusį teatro festivalį. Tuomet Dalia Tamulevičiūtė, Muzikos akademijos dėstytoja, paprašė mūsų režisierės atvesti pabendrauti dvyliktokus. Į jų tarpą pakliuvau ir aš. Maloniai pasišnekučiavę sukome durų link. Dalia Tamulevičiūtė atsisveikindama ištarė:„laukiu stojamuosiuose„. Po šio susitikimo staigiai viskas pasikeitė. Nusprendžiau būti aktoriumi. Tėtis, nors iš pradžių nusivylė, vėliau nuoširdžiai mane suprato.
Apie daug pasiekusį ir įžymių Europos režisierių kviestą kartu dirbti kupiškėną skaitykite šeštadienio laikraščio priede „Vėrinys“.

——-
Autorius: Rita MORKVĖNAITĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video