Šią savaitę turėtume susikaupti ir apmąstyti savo pastarųjų dešimties metų elgesį, prisiminti dešimt Dievo įsakymų ir bent vieną dieną skirti savo dvasiai. Kupiškio tikintieji tai ir daro, važiuodami į Šiluvą ar Kryžių kalną, kur prieš dešimt metų šv.Mišias laikė popiežius Jonas Paulius antrasis.
Kai piktinamės tais, kurie daugybę metų trypė tikėjimą, o dabar sėdi pirmosiose klauptų eilėse ar veržiasi prie klausyklos, mąstome ir apie tai, kad pasirodyti bažnyčioje – prestižo reikalas. Krikščioniškai gyventi, regis, tapo vien senų močiučių reikalu, o su savo artimu elgtis tinkamai pradedama tik tada, kai jis kuo nors yra naudingas.
Pernai važiavome į Šiluvą, kad parašytume apie ją savo skaitytojams, ypač tiems, kurie patys negali išvykti į tą kraštą. Tikintieji džiaugėsi ir dėkojo. Šiemet apsilankėme Kryžių kalne, kur pakalbinome ir brolį Patriką, gerai pažįstamą kupiškėnams, tik prieš keletą metų baigusį Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Vietiniai sakydavo, kad tai “nudūkęs berniokas„ ir jo kelias į tarnystę Dievui daug kam buvo netikėtas. Užtat kaip mielai jo klausosi ekskursantai, koks mielas ir betarpiškas jo bendravimas su kupiškėnais, žodžiais neapsakysi. Reikia nuvažiuoti ir pasiklausyti. Ir kupiškėnai važiuoja. Galbūt kažkas tikrai patikėjo Dievo buvimu, kažkas padarė mažiau žalos savo artimui, kažkas pardėjo suvokti turįs ir dvasią, ne tik kūną. Neveltui dvasininkai sako, kad mieliausia prie altoriaus – paklydusi avelė.
Šiluvoje stengsis pasirodyti ir politikai. Būtų puiku, jei ir jie suvoktų šalia esant Dievą, nustotų mums, patiems artimiausiems jiems žmonėms, rinkėjams, daryti bloga. Tačiau jie įsitikinę, kad ant jų erškėčiais klotų kelių rikėjai paties kilimus ir jiems jokios Dievo bausmės negresia.
Per pastaruosius dešimt metų nuo popiežiaus apsilankymo nepasikeitė ir daugumos politikų požiūris į Dievo namus – bažnyčią. Dar vis einama ne dvasios nuraminti, o save parodyti: “Va, žiūrėkit, aš atėjau„. Taip pat prestižo reikalas turėti daug pažįstamų dvasininkų, pasigirti, jog su jais gėrei kavą ar kalbėjai apie rajono reikalus.
Kiekvienas bažnyčios tarnas mielai bendrauja su paklydusiomis avelėmis, tam jis ir vadinasi dvasininku, tuo tarpu politikai tokiu būdu renkasi taškus naujiems rinkimams.
Ko tik neišnaudojama siekiant valdžios – net draugo ar giminaičio mirtis tampa koziriu.
Kartais mūsų klausia, kodėl esame tokie abejingi įvairioms politikų, verslininkų, medikų akcijoms, kodėl apie jas rašome nedaug, kodėl neminime garsių žmonių, jas organizuojančių.
Priežastis to yra labai paprasta – apgaudinėti žmonių nesiruošiame, nes po kiekviena gražia akcija yra paslėpta reklama. Štai atveža farmacijos firma į ligoninę ar pirminės sveikatos priežiūros centrą keletą nemokamų vaistų dėžučių. Be abejo, norėtų, kad apie tai rašytų laikraštis ir firmą paminėtų ir dar jos adresą ar telefono numerį, tuo pačiu ir tuos, anot jų, apie šiuos pačius geriausius vaistus dar ir parašytų. Tokiu atveju primename, kad ne redakcija turi piršti savo skaitytojams vaistus, tam yra medikai, kurie tikriausiai nenusižengia savo etikos kodeksui ir nekiša pacientams brangesnių nežinomų vaistų, jei yra kokybiškų pigesnių. Ir ne redakcijos reikalas – žmonių gydymas.
Tai tik vienas pavyzdys, kokiu būdu yra vykdomos akcijos. Kilniausi labdariai nemokamai tikrinantys sveikatą kokiai dešimčiai žmonių, kitiems siūlo atvykti pasitikrinti į pačią gydymo įstaigą, kuriai ligonių kasa nemoka. Tai reiškia, kad nuvykę sumokėsite tiek, kad visas akcijas prakeiksite, nes labai aiškiai suskaičiuosite, kad būtent už tuos jūsų ir kitų lengvatikių sumokėtus pinigėlius ir ta pati akcija vykdoma.
Nuskurdintus piliečius, tą puikiai suvokia politikai, labai lengvai traukia apgaulingos akcijos. Pažadėjai padidinti pensiją bent litu, ir žmogus eina balsuoti, pažadėjai pakelti minimalų atlygį – gausi ir vidutinio amžiaus žmonių balsus.
Visai kas kita – moksleivių akcijos. Malonu stebėti, kaip vaikai tvarko apleistas kapinaites ar Kupos pakrantes, kaip “Raudonojo kryžiaus„ Kupiškio skyriaus nariai moko suteikti pirmąją pagalbą, kaip gera naujiena dalijasi jaunieji katalikai.
Praėjusį savaitgalį su kolege Banguole Alekniene dalyvavome žurnalistams skirtame seminare, kur įžymūs olandų ir Lietuvos žurnalistai dalijosi kūrybos paslaptimis. Bendraudami su tokiais garsiais žurnalistais, kaip Aušra Lėka (“Kauno dienos„ vyriausioji redaktorė), žurnalistikos instituto direktore Audrone Nugaraite ir kitais, įsitikinome, kad mokytis reikia visą gyvenimą. Mūsų redakcijos darbuotojai nepraleidžia nė vienos galimybės pasisemti žinių ir nustebinti savo skaitytojus naujovėmis. Taip dirbsime ir toliau. Malonu, kad skaitytojai pastebi, jog laikraščio kokybė nuolat gerėja, kad žurnalistų kvalifikacija kyla. Tikimės, kad ir toliau liksite su objektyviausiu, niekam nepataikaujančiu savo rajono laikraščiu “Kupiškėnų mintys„.
O šeštadienį gausite jau dvylikos puslapių laikraštį už tą pačią kainą.
——-
Autorius: Nijolė Stulgienė