Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

RUDIKUS GARSINA AERODROMAS

Šv. Jono koplytstulpis Rudikų kaime.

Rudikai – kaimas Alizavos seniūnijoje, Salamiesčio parapijoje, 10 km į šiaurę nuo Kupiškio, 2,5 km į pietryčius nuo Salamiesčio. Šiauriniu pakraščiu teka Pyvesa. Gretimi kaimai yra Bakšėnai, Daukučiai, Gyvakarai, Nodiejiškiai, Suvainiai, Laičiai.

2011 metais buvo 12 gyventojų. Alizavos seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien savo gyvenamąją vietą Rudikuose yra deklaravę 6 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ūkininkauja ir skraido

Į Rudikus lapkričiui įpusėjus iš Kupiškio važiavome pro Palėvenėlę, Suvainius. Netrukus vietoje kelio rodyklės pamatėme juodais ir baltais dryžiais išmargintą aerodromo riboženklį. Kupiškio padange nuo pavasario iki vėlyvo rudens nardantys lėktuvėliai pakyla būtent iš šios vietos.

Laisvutė Griauzdienė (Liobikaitė) su šeima. Sūnus Laurynas tupi priekyje.

Pirmiausia ir užsukome į šio aerodromo savininko Lauryno Griauzdės sodybą. Gaila, bet nekviestų svečių tą dieną niekas nelaukė. Susipažinome tik su sargiais šunimis, uoliai atliekančiais savo pareigą.
Su kupiškėnams gerai pažįstamu skraidymo entuziastu, profesionaliu pilotu Laurynu pasikalbėjome telefonu. Jis buvusioje senelių iš mamos pusės Petro ir Emilijos Liobikų sodyboje pradėjo ūkininkauti 2008 metų pabaigoje. Patraukė pusbrolio pavyzdys.

„Taip nuo to laiko ir gyvenu tarp Panevėžio ir Rudikų. Daugiau būnu kaime nei mieste, ypač nuo pavasario iki rudens. Šiuo metu veiklos sezonas užsitęsė, nes ilgas, nešaltas ruduo, neblogi orai, todėl vyksta ir skraidymai“, – pasakojo Laurynas.

Pasak jo, aeroklubas Rudikuose veikia tik antri metai. Jį įkūręs ne atsitiktinai. Prieš tai dirbo Panevėžio aeroklubo viršininku. Kai pradėjo ūkininkauti, sumanė, kad dalį žemės galima skirti aerodromui ir įkurti ne prastesnį savo aeroklubą.

„Kupiškio krašte nebuvo aeroklubo. Jį įkūriau skraidymo mokymo tikslais. Tiek Europoje, tiek visame pasaulyje vis labiau populiarėja aviaturizmas. Kupiškio rajonas šiuo metu yra pasiekiamas oro transportu. Rudikų aerodrome gali leistis bendrosios aviacijos 5,5 t lėktuvai.

Labai tikiuosi, kad aplinkiniai gyventojai į mūsų veiklą žiūri teigiamai. Gal kiek suerzina kai ką keliamas triukšmas, bet manau, kad protingi žmonės supranta, kokią pridėtinę vertę stengiamės sukurti. Neigiamų atsiliepimų nesame sulaukę. Tiesa, pirmais aeroklubo veiklos metais karvytės bijojo lėktuvų keliamo triukšmo. Dabar jau priprato ir net galvos nebepakelia lėktuvams skraidant“, – atskleidė Rudikų aktualijas pašnekovas.

Emilija ir Povilas Liobikai mėgo paskraidyti su žentu ir anūku.
Nuotraukos iš asmeninio Laisvutės Griauzdienės albumo

Atsisveikindamas Laurynas patarė apie prosenelius, senelius pasikalbėti su jo mama Laisvute, kuri gyvena Panevėžyje, buhalteriauja.

Telefonu moteris papasakojo, kad šioje sodyboje Rudikuose gyveno ir jos seneliai Kazimieras ir Elžbieta Liobikai. Jie turėjo apie 15 hektarų žemės. Čia liko gyventi ir jų sūnus Petras, jos tėvas. Mama Emilija Jusiūtė į Rudikus atitekėjo iš Gindvilių kaimo. Jie susilaukė dviejų dukterų, jos ir Ritos. Sesuo gyvena Kupiškyje, mokytojauja.

Tėveliai kolūkio laikais dirbo karvių fermoje. Abu buvo labai darbštūs, bet viešai geriausio melžėjo rajone laurus ne kartą yra nuskynęs tėtis.

„Tėviškė visada buvo ir tebėra mūsų traukos centras. Pradėjusios savarankišką gyvenimą su savo šeimomis čia sugrįždavome kiekvieną savaitgalį padėti tėvams ūkio darbuose. Kartu ir savo vaikus atsiveždavome. Sesuo turi dvi dukras, o aš – sūnų ir dvi dukras. Matyt, dėl to ir sūnus prisirišęs prie žemės. Iki šiol tėviškę po tėvelių mirties išlaikėme tik jo dėka, kai pradėjo ūkininkauti.

Čia turiu daržiuką. Mano vyras irgi kilęs iš kaimo, nesibaido žemės ūkio darbų. Atvažiuojame padėti sūnui. Laikome bičių. Sesuo Rita su šeima irgi atvažiuoja. Visi esame prisirišę prie šios vietos, prie gražios Rudikų apylinkių gamtos“, – kalbėjo pašnekovė.

Kur rymo kryžiai

Iš buvusios Liobikų sodybos toliau važiavome pro sugriuvusią fermą vingiuojančiu Rudikų kaimo keliuku. Stabtelėjome prie tujomis ir ąžuoliukais apsodinto kaimo kryžiaus šalia buvusios Dyrų sodybos. Šiuo metu atnaujintuose namuose, pasak vietinių, šeimininkauja kiti žmonės.

Rudikų kaimo kapinaitės ant Milžinkapio.
Autorės nuotraukos

Nepasiekę sankryžos pasukome į dešinę ir privažiavome Pyvesos slėnio šlaite stūksantį Rudikų piliakalnį, vadinamą Milžinkapiu, ant kurio yra Rudikų kaimo kapinės. Vieta įspūdinga, kapinės nedidelės, jaukios. Atkreipėme dėmesį, kad ten labai daug palaidota Stančikų. Matyt, šiame krašte daug gyveno žmonių, turinčių šią pavardę.

Toliau vėl įsukome į pagrindinį žvyrkeliuką ir privažiavę kryžkelę stabtelėjome prie įspūdingo aukščio kaimo kryžiaus šalia šakoto ąžuolo ir senos apleistos sodybos. Stabtelėję nusprendėme važiuoti Pyvesos slėnio link.

Eugenijus Balaišis prie savo namų.

Akį patraukė sena sodyba. Čia sutiktas jos gyventojas Eugenijus Balaišis daug negalėjo papasakoti. Vyras iš prigimties labai sunkiai kalba. Jis tik pasakė, kad šią sodybą pirko jo artimieji iš kito žmogaus. Jis ranka parodė važiuoti keliuku tiesiai iš jo kiemo pas kaimynus Stančikus. Dar vyras paprašė ant jo nepykti, kad negali daug papasakoti. Tas prašymas net sugraudino.

Stančikų pavardė pradžiugino ir vertė manyti, kad pataikysime pas tikrą rudikietį. Taip ir nutiko.
Iš pradžių pasikalbėjome su Sigita Stančikiene, kuri ką tik į namus buvo sugrįžusi su dviem anūkėmis dvynėmis. Vėliau į mūsų pokalbį įsijungė ir jos vyras Mindaugas Stančikas. Nuojauta neapgavo. Šio vyro šaknys Rudikuose. Šiame kaime jis gimė, užaugo ir visą laiką gyvena ne bet kur, o senosios šio kaimo ūlyčios vietoje.

Sigita ir Mindaugas Stančikai savo sodyboje Rudikuose.

Stančikai papasakojo, kad senoji sodyba, kurioje dabar gyvena E. Balaišis, priklausė Feliksui Notkui. Iš jo ji įsigyta. Ankstesniais laikais toje sodyboje gyveno arklių kontrabanda vertęsis toks Vaičius.

Buvusi Jono Vaitiekūno sodyba dabar Juliaus Aleknos. Julė Čyžiūtė irgi ne vietinė. Čyžiai, grįžę iš Sibiro, sodybą nusipirko iš Dauderio.

Mažėja kaime žmonių. Mindaugas teigė, kad jie likę sėsliausi.

Paklausinėjome ir apie Rudikų kaimo kryžius. Pasak Mindaugo, akmeninis tujomis apsodintas kryžius vadinamas „žėlabnu“. Kodėl toks pavadinimas, aprašyta iš šio kaimo kilusio muziejininko, kraštotyrininko Juozo Petrulio prieškariu išleistoje Rudikų istorijoje. Šį kryžių tujomis ir ąžuoliukais apsodino, daug metų prižiūrėjo Ona Dyraitė-Vičienė.

Rudikų kaimo jaunimo kryžius.

Ant kalniuko, kur atstatytas Rudikų kaimo jaunimo kryžius, buvo Antano Tamošiūno sodyba. Anksčiau šis kryžius stovėjo pakalnėje, ties posūkiu į ūlyčią. Toliau važiuojant Daukučių link, tarp tos vietos, kur buvo Onos Dauderytės-Stančikienės tėvų namai ir atstatyti Jurgio Stančiko namai, stovi šv. Jono koplytstulpis. Jį atnaujino šių žmonių sūnus Vytautas Stančikas. Jis gyvena Kupiškyje ir ūkininkauja čia atkurtoje tėviškėje. Dar vienas cementinis kryžius, statytas 1888 metais, tebestovi ties Rudikų ir Daukučių kaimų riba.

Tiek kryžių dar mums nebuvo tekę matyti nė viename aplankytame Kupiškio krašto kaime.

Sodyba, kurią saugo medinukas

Mindaugo prosenelis buvo Ambraziejus Stančikas. Senelio vardas irgi buvo Ambraziejus. Jis siuvo pavalkus, pakinktus, daug visko žinojo ir mėgo pasakoti apie senojo kaimo praeitį. Mirė 1953 metais. „Mano seneliai Ambraziejus ir Viktorija Stančikai susilaukė dviejų sūnų Petro ir Povilo bei dukros Genovaitės. Povilas apsigyveno Vilniuje, o Genovaitė nutekėjo į Laičių kaimą. Tėviškėje liko mano tėvas Petras. Jis jau gana brandaus amžiaus vedė Janiną Gasparonytę iš Kreivenių kaimo. Tėvų šeimoje užaugau su seserimi Vile, ji mirusi. Tėvą palaidojome 1984 metais, o mamą – 2013 metais.

Šis namas, kur dabar gyvename, statytas 1937 metais. Jis stovi ant Jono Katelės ir Jono Vaitiekūno buvusių trobų pamatų. Šie ūkininkai, kaimą skirstant į vienkiemius, buvo įsikūrę kitoje vietoje. Senasis mano senelių namas stovėjo apie 8 metrus toliau nuo naujojo“, – pasakojo Mindaugas.

Jis yra baigęs tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą. Dirba Daukučių žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių vedėju, ūkininkauja. Pradėjo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir buvo galima susigrąžinti ūkininkams turėtą žemę.

„Mūsų ūkelis mišrus. Užsiimame augalininkyste ir pienininkyste. Laikome 20 karvių, dirbamos žemės yra apie 70 hektarų. Nelengva suderinti darbą ir savo ūkio reikalus. Sunku rasti pagalbininkų ūkyje. Tad pastaruoju metu čia triūsiame tik abu su žmona. Kur dėsies? Čia mano gimtinė. Čia geriausiai jaučiuosi. Gal gyvenimas ir būtų pasisukęs kitaip, jei būčiau išvykęs į Vilnių, kur gyveno dėdė, bet reikėjo padėti senyvai mamai, pasiligojusiai seseriai“, – tvirtino Mindaugas.

Sigita anksčiau gyveno Kuršėnuose. Elektromechanikos technikume yra įgijusi skaičiavimo mašinų specialybę. 2000 metais sugrįžo į tėviškę, į Žaidelius, padėti senatvėje savo tėvams Petrui ir Julijai Vaitkūnams. Abu tėveliai jau mirę. Su Mindaugu susituokė 2004 metais. Turi sūnus Tadą ir Andrių ir dukrą Aistę iš pirmos santuokos. Abu sūnūs šiuo metu gyvena Norvegijoje. Tadas žada sugrįžti į Lietuvą ir padėti ūkininkauti. Aistė dirba Alizavos seniūnijoje.

„Įsikurti Rudikuose man buvo tikras išbandymas. Galvojau, kaip tokiame užkampyje gyvensiu. Dabar savo gyvenimu džiaugiuosi. Čia grynas oras, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens aidi paukščių čiulbėjimas lyg gražiausia muzika, sukasi galva nuo pražydusių ievų kvapo, raibsta akys nuo kitų Pyvesos slėnio žolynų.

Vėjuotą dieną gali apsigauti, koks oras. Mat čia, pakalnėje, būna šilčiau, vėjo nesijaučia. Tik uodai visą idilę gadina, bet šiemet jų daug mažiau buvo“, – pasakojo Sigita. Moteris pridūrė, kad įprastas darželio gėles prie namų puoselėti labai sunku dėl per didelės drėgmės. Jos greitai ima pelyti.

Mindaugo ir Sigitos Stančikų sodybos sargas.

Važiuojančius pas Stančikus pirmiausia šalikelėje pasitinka medinis žmogeliukas, pasodintas ant aukštai nupjauto medžio kamieno.

Pasak Sigitos, seni medžiai nulūžo ir liko avangardinis menas. Tą žmogeliuką ten įkurdinti ji sugalvojo su sūnumi Tadu nutarę, kad tegul jis namų sargas bus.

„Mano žmona karvių nemelš“, – yra kadaise viešai pareiškęs Mindaugas. Sigita juokėsi, kad taip ją, matyt, norėjo prisivilioti. Moteris ūkio darbais nesibodi. Užaugusi kaime. Visgi Mindaugas savo žodį tęsi savaip. Išleidžia ją į visokius renginius, susirinkimus, keliones.

Sigita yra aktyvi ūkininkių draugijos „Sodžius“ narė, dalyvauja partinėje veikloje, priklauso Vidutinių ūkių asociacijai. Su kolege Renata Vilimiene daug dėjo pastangų, kad smulkūs pieno ūkeliai galėtų išgyventi. Sigita apgailestauja, kad žmonės neaktyvūs, nenori ginti savo teisių.

Mindaugas sėslesnis žmogus. Domisi istorija. Šiam pomėgiui suranda laiko tik naktį. Tuomet prisėda prie interneto ir skaito visokius straipsnius istorine tema. Jis daug žino ir apie Rudikų praeitį iš savo artimųjų pasakojimų, asmeninės patirties. Antai Rudikų pavadinimo kilmė yra aiškinama taip: po maro žmonės, norėdami šioje vietoje įsikurti, kasė griovius, sausino durpingas pievas ir buvo nuo kojų iki galvos nuo durpių rudi. Prieš marą šis kaimas vadintas Sipainiais.

Kaip pelkėtoje vietoje tiestas senosios ūlyčios kelias, Mindaugas išsiaiškino, kai kasė vandentiekį į savo namą. Tuomet atsivėrė visas kultūrinis sluoksnis – žabai, stamboki beržo tošies gabalai, samanos ir visa tai užpilta grunto sluoksniu.

Jis parodė ir iškarpą su straipsniu iš rajoninio laikraščio, kuriame rašoma, kad Pyvesos slėnyje apgyvendinta bebrų pora. Taip prasidėjo šių gyvūnų invazija šioje vietoje, ją neatpažįstamai pakeitusi. Pyvesos slėnis, elitinės pievos užpelkėjo, buvo nugraužti visi juodalksniai.

Vienas duburiuotas, pagonybę menantis akmuo įmūrytas į Stančikų molinio tvarto pamatus.

Stančikų sodyboje yra keli duburiuoti, pagoniški aukojimo, akmenys.
Vienas su originalia 11 cm įduba.

Sigita ir Mindaugas sakė, kad senosios Rudikų ūlyčios pradžią ženklina sena kriaušė ir senas agrastų krūmas, o jos pabaigoje auga sena akacija. Šiuos augalus jie stengiasi išsaugoti.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Rudikų kaimas susiformavo XVI amžiuje per Valakų reformą, vadinosi Sipainiais ir priklausė Kupiškio seniūnijos Palėvenės vaitijai. Minimas nuo 1581 metų. Tuo metu kaime buvo 20 valakų žemės ir 29 dūmai (ūkiai).

1603 metais kaimas greta senojo pavadinimo jau turėjo ir Rudikų pavadinimą. 1646 metais sudegintos raganavimu apkaltintos šio kaimo moterys Jedziulė Kupryčia-Jusienė ir Morta Stipaičia Matulienė-Juknienė.

Rudikai smarkiai nukentėjo per Didįjį 1709–1710 metų marą. 1726 metais kaime vėl buvo 26 dūmai (ūkiai).

Rudikų kaimo kryžius važiuojant Daukučių link.

1820 metais buvo 14 dūmų ir 125 gyventojai. 1843 metais panaikinus Kupiškio seniūniją, Rudikai priskirti Kupiškio valstybiniam dvarui. Tuo metu kaime buvo 19 dūmų ir 131 gyventojas. 1869 metais Rudikai priklausė Kupiškio valsčiaus Ivano seniūnijai. 1903 metais kaime buvo 170 gyventojų.

Iki 1900 metų Rudikų tikinčiuosius aptarnavo net 3 bažnyčios: Kupiškio, Palėvenėlės ir Salamiesčio. Po kelerius metus užtrukusių ginčų su maršalkomis Rudikų kaimas priskirtas Salamiesčio filijai, vėliau parapijai.

1921 metais matininkas Andrius Golubevas kaimą išskirstė į vienkiemius. Kaime vyravo vidutiniai ir stambūs ūkiai. Didžiausi buvo Stasio Dyros – 35,72 ha, Mykolo Stančiko – 30,38 ha, Antano Vėtos – 30 ha.

1923 metais kaime buvo 28 ūkiai, 141 gyventojas. Kaime 1942 metais buvo 29 ūkiai: Liongino Tamošiūno, Juozo Navicko, Petro Navicko, Antano Stančiko, Povilo Raižės, Stasės Dyrienės, Felikso Dyros, Jono Katelės, Jono Liobiko, Ambraziejaus Stančiko, Danieliaus Stančiko, Onos Varnauskienės, Felikso Notkaus, Juozo Varnausko, Antano Dauderio, Jono Petrulio, Kazio Petrulio, Antano Burkausko, Jono Dauderio, Liongino Stančiko, Povilo Varnausko, Jono Zozo, Povilo Zozo, Kazio Liobiko, Kazio Stančiko, Povilo Tamošiūno, Jono Vaitiekūno, Veronikos Petrulienės, Antano Vėtos su Antanu Dyra. Iš viso 127 gyventojai.

1948 metais į Sibirą ištremtos Antano Vėtos, 1949 metais – Felikso Notkaus šeimos. 1949 metais čia įkurtas kolūkis „Stalino keliu“ (pirm. Povilas Raižė), prie jo 1950 metais prijungtas „Nemuno“ (Suvainiai) kolūkis. 1950–1957 metais priklausė „Tiesos“, 1973–1992 metais Žaidelių kolūkiams.
1895–1910 metais Rudikuose veikė nelegali lietuviška mokykla. Vėliau norėta steigti legalią, bet ūkininkai nesutiko. Mokykla buvo įsteigta Suvainiuose.

Rudikuose gimė muziejininkas, kraštotyrininkas Juozas Petrulis, kuris plačiai aprašė gimtąjį kaimą ir jo etnografiją.

1935 metais kaime užrašyti šie vietovardžiai: Ilgabarada, Krėtiškis, Papušė, Raganytė (pievos), Balala, Poždegė, Degimas, Lieknas (balos), Avižienis, Kapupis, Plačiaupis, Paversmis (upeliai), Čiužinis, Gudčkapis (kalneliai), Pavinkšnis (kelias).

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. ... (146.59.235.27)

    2020-12-27 at 14:08

    Niekas nestovi vietoje. Ar kada nors kaimietis turėjo nuosavą lėktuvą ir aerodromą prie namų …

  2. Laura (93.22.39.50)

    2020-12-27 at 10:30

    Tuštėja kaimai, kur virė gyvenimas, lakstė vaikai, buvo vaikų darželis mokykla kultūros namai…Ir taip visoje Lietuvoje. Kaip Avyziaus romane.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų