Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DAILIŪNAI. KAIMAS PRIE BLAIVYBĖS PAMINKLO

Dailiūnuose stovintis paminklas Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui pažymėti. 1944 m. jis buvo sunaikintas, vėliau, 1991 m., atstatytas.

Dailiūnų kaimas – visai netoli Skapiškio. Dar turi ir kitą – Mirabeliečių pavadinimą. Greta yra Bajorai, Mirabelėlis, Mikiškiai. Kaimo pakraščiu teka Mituva. Dailiūnų įžymybė – paminklas Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui pažymėti, visų vadinamas tiesiog Blaivybės paminklu.

Gyvenamąją vietą šiame kaime yra deklaravę 62 gyventojai, sodybų nemažai, bet ne visose gyvenama. Vietiniai apgailestauja, kad Dailiūnai neišvengiamai sensta, nors kuriasi ir vienas kitas jaunesnis gyventojas. Visi pagal išgales tvarkosi, gražina savo gyvenamąją aplinką.

Jurga BANIONIENĖ

Namo prie paminklo šeimininkė

Pirmiausia stabtelėję ir nufotografavę šio kaimo simbolį – Blaivybės paminklą, visai prie pat jo stovinčio namo kieme pamatėme plušančią šeimininkę. Tai – Jadvyga Tamašauskienė, kurią drąsiai galima vadinti Dailiūnų kaimo senbuve, mat čia ji gyvena nuo 1962 metų. Į šiuos kraštus su šviesaus atminimo vyru Juozu atsikėlė iš Anykščių rajono Traupio miestelio. „Vyras dirbo milicijoje, buvo paskirtas į Ramygalos rajoną, o kai jį panaikino, atkėlė dirbti įgaliotiniu į Dailiūnus“, – kaip čia įsikūrė, pasakojo moteris.

Dailiūnuose Jadvyga Tamašauskienė gyvena 56 metus.
Jurgos Banionienės nuotraukos

Šiuo metu namuose J. Tamašauskienė šeimininkauja viena, sutuoktinį neseniai palaidojo. Kartu pora išgyveno net 65 metus. Nelengva su vienatve susitaikyti, bet po truputį pratinasi. Reikia dabar ir malkomis pačiai pasirūpinti, ir kitus darbus nudirbti. Bet dailiūnietė rankų sudėjusi nesėdi – visada gyveno ūkiškai, todėl pratusi triūsti. Kai svečiavomės, pavasaris buvo po truputį įsibėgėjęs, tad moteris pureno kieme dirvą, sakė, kad reikės bulvių pasisodinti.

„Jau vietinė Dailiūnuose jaučiuosi, tik gaila, kad žmonių iš tų, kurie gyveno, kai įsikūrėme šiame kaime, nebėra, turbūt esu seniausia gyventoja, visi kiti vėliau atsikėlę, iš Biliūnų, kitų aplinkinių kaimų“, – sakė pašnekovė.

J. Tamašauskienės atmintyje Dailiūnai kitokie – anuomet buvo gyventojų kiekvienuose namuose. Ir šiandien jie visi tebestovi, taip pat ir kolūkio laikais statyti, tik nauji žmonės čia įsikūrę arba kiemai visai tušti, senieji gyventojai išmirę, vieną kitą trobesį jų vaikai dar prižiūri, atvažiuoja. „Dabar pas mus daugiausia belikę seniukai, pensinio amžiaus sulaukę, vienas kitas jaunesnis. Seniau daug gyventojų turėjome, kolūkio laikais įvairios šventės vykdavo, pamenu, kas vakarą į kiną eidavome, koncertus lankydavome, juk jauni buvome. Ir dabar Skapiškyje įvairių renginių netrūksta, tik nebetraukia eiti“, – sakė dailiūnietė.

Ji džiaugėsi, kad kaimynai visi draugiški, susitikę pasilabina. Gaila tik, kad giminių šalia nėra. Jadvygos sesuo Janina liko gimtajame Traupyje, kartais su sūnumi į Dailiūnus pasisvečiuoti atvažiuoja. Bet gyventi kitur pašnekovė sakė nenorėtų. Su vyru galėjo keltis į butą su visais patogumais Kupiškyje, bet „ant bruko“ nė vieno netraukė, norėjo buvimo ir darnos su gamta.

Senutėlis 1927 metais statytas Jadvygos Tamašauskienės namas.

Namas, kuriame J. Tamašauskienė įsikūrusi, labai senas, 1927 metais statytas. „Čia gyveno ūkininkas Stašys, pokario metais jis pasitraukė. Prieš mums atsikeliant čia gyventi šiame name buvo ligoninė, kiek žinau, ir darželio būta. Įsikūrėme vienoje namo pusėje, o į kitą kolūkis įleisdavo gyventojus, vien mums gyvenant apie 10 jų pasikeitė. Atkūrus nepriklausomybę, namus Emilija Stašienė atsiėmė, juos mes iš jos ir įsigijome“, – sakė J. Tamašauskienė.

Priešais šį senutėlį namą stovi Blaivybės paminklas. Pašnekovė teigė dažnai matanti žmones atvažiuojant, mokiniai užsuka.

Vytauto Merkio straipsnyje iš rengiamos monografijos „Skapiškis“ rašoma, kad šis paminklas buvo pastatytas Blaivybės sąjūdžiui atminti 1862 m. Per 1944 m. vasaros mūšius paminklą apdaužė artilerija. Atėjus Sąjūdžiui, 1989 m. vietos mokytojų bei kitos šviesuomenės sumanymu šį prarastą garbingos praeities ženklą nuspręsta atstatyti. Svarbiausiu šios idėjos iniciatoriumi buvo tremtinys tautodailininkas Bronius Bickus, mokytoja Stanislava Mažeikytė. Architektūros restauratorius Rimas Valeckas iš paminklo ikonografinės medžiagos atkūrė originalo projektą. Iš skapiškėnų, šio krašto išeivių rinktos lėšos, vietos kolūkis nemokamai davė kone visas reikalingas statybines medžiagas. Viskas užtruko dvejus metus, o 1991 m. gegužės 19 d. per Sekmines paminklas iškilmingai atidengtas.

Kaime nėra kada nuobodžiauti

Blaivybės gatvės name gyvena ir Artūras Petuchovas su šeima. Dailiai sutvarkyta sodyba iš tolo akį traukia. Namuose radome šeimininką. Jis mielai sutiko ir apie save, ir apie Dailiūnus pasikalbėti. Gimė Artūras Rokiškio rajone, Vilkolių kaime, kai buvo pusės metukų, tėvai atsikėlė gyventi į gretimus Bajorus, o po kelerių metų – į Dailiūnus. Vaikystė toliau bėgo čia, lankė mokyklą Skapiškyje, paskui išvažiavo mokytis į Anykščių žemės ūkio mokyklą.

Dailiūnietis Artūras Petuchovas.

Artūrą atgal į gimtinę parviliojo meilė. Jo žmona Reda kilusi iš Dailiūnų, tad nuo vaikystės buvo pažįstami, o jaunystės metais atgimusi pažintis greitai peraugo į meilę. „Kitų metų sausio 29 d. bus 25 metai, kai esame kartu. Užauginome keturis vaikus“, – džiaugėsi A. Petuchovas.
Vyriausioji Karolina – puikaus balso savininkė, šiuo metu studijuoja vokalą Vokietijoje, Kelno konservatorijoje, metais jaunesnis Tautvydas – Lietuvos kariuomenės kariškis, Nojus mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, o šią vasarą pilnametystės sulauksiantis Matas – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinys.

Artūras 17 metų darbuojasi Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje, yra Skapiškio ugniagesių komandos narys, taip pat ūkininkauja. Laiko mėsinius galvijus. Kitaip gyvenimo kaime neįsivaizduoja. Pašnekovas anksčiau dirbo tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju, bet darbo „ant ratų“ atsisakė. Dėl šeimos, vaikų, kad galėtų jiems, tarpusavio bendravimui skirti daugiau laiko.
A. Petuchovas prisipažino, kad gyvenimas didmiestyje jo niekada netraukė, nors pasaulio yra matęs nemažai. „Kaime jautiesi gyvas, visada yra kuo užsiimti. Darbo atsiras, tik reikia norėti“, – samprotavo jis.

Anot dailiūniečio, reikėtų tik apgailestauti, kad pas mus per daug neigiamų, tamsių dalykų, žmonės nori gerai gyventi, bet pastangų dėl to nededa, neišnaudoja visų galimybių. Ūkiai modernizuoti, visi technika apsirūpinę, tad žmogaus pagalba kaime mažai kam reikalinga, nepriklausomi tapome, todėl ir abejingesni vieni kitiems, nebaisu kaimynui piktesnį žodį pasakyti. Daugelį turto troškimas užvaldęs, noras prieš kitus pasirodyti, o reikėtų ne pavydėti, bet dirbti – ir turėsi.

„Laimė priklauso nuo tavęs, kiek įdedi, susikuri, tiek ir turi. Svarbiausia mylėti artimą, žmones, o iššūkių gyvenime visada atsiranda“, – savo požiūrį dėstė Artūras.

Jo manymu, norėdamas būti laimingas žmogus turi atrasti tam tikrą ramybės šaltinį. Kažkam tai gali būti jogos praktikavimas, kitas gal ramybę ras skaitydamas knygą, ravėdamas daržą ar švęsdamas sekmadienį. „Aš randu ramybę sode, dirbdamas su technika, bendraudamas su vaikais, ir bendras darbas su jais labai suartina. Turi gyventi taip, kad kasdien rastum apie ką su jais pasikalbėti“, – tikino A. Petuchovas.

Vyras džiaugėsi stipriais ir tvirtais šeimos ryšiais, jam žmona ir vaikai – svarbiausia. Sakė, kad visada norėjęs būrio atžalų. Pats užaugęs dešimties vaikų šeimoje, tad žino, kaip svarbu, kai yra į ką atsiremti, ko padėti paprašyti.

Trumpai šnektelėjome ir apie Dailiūnus. Pašnekovo teigimu, senųjų dailiūniečių beveik neliko kaime, išmirė. „Garbaus amžiaus žmonės čia daugiausia, mūsų metų – tik keli. Tuščių sodybų daug“, – apgailestavo Artūras.

Graži Grigaliūnų sodyba

Akį traukia graži Reginos ir Aleksandro Grigaliūnų sodyba.

Toliau žvalgantis po kaimą dėmesį patraukė gražiai sutvarkyta vieno namo aplinka. Ties išsišakojančiu posūkiu, kairiau vedančiu Jutkonių kryptimi, dešiniau – Skapiškio ežero link, įsikūrę Grigaliūnai.

Sodybos šeimininkė Regina džiaugėsi, kad visa tai – sūnaus ir marčios nuopelnas. Žiemą rečiau, o vasarą kiekvieną savaitgalį iš Panevėžio į Dailiūnus jie atskuba. Žinoma, ir pati su vyru Aleksandru prisideda, žolę nupjauna, gėlynus apeina. Anot pašnekovės, smagiau sutvarkytoje aplinkoje gyventi, bet tikrai ne jie vieni, visi Blaivybės gatvės namų žmonės stengiasi, tvarkosi. Gaila tik, kad jaunų šeimų mažai, kaimas sensta. Bet visi žmonės draugiški, sutaria tarpusavyje.

Grigaliūnai gyventi į Dailiūnus atsikėlė 1978 metais. Sodyboje gyveno Reginos dėdė Linas Burba su šeima. „Jie išvyko gyventi į Panevėžį ir šią sodybą mums pardavė“, – teigė pašnekovai.

Sodybos šeimininkai Grigaliūnai savo namų kieme.

Iki tol Regina ir Aleksandras gyveno Vėželių kaime, Dailiūnuose įsikūrė kartu su Reginos seneliais Vaičikauskais, kurie ją ir užaugino. Grigaliūnai turi dvi atžalas – sūnų Audrių ir dukrą Jolitą, gyvenančią Zarasuose, keturis anūkus. Audriaus atžalos – Milgė ir Viltė, o Jolitos – Tadas ir Greta. Džiaugiasi, kai vaikai atvažiuoja, juolab kad patys ilgesniam laikui išvykti nelabai gali, reikia gyvulius prižiūrėti. Abu Grigaliūnai dirbo „Sakalo“ kolūkyje, Aleksandras – elektriku, Regina – buhaltere. Iširus kolūkiui, ėmė ūkininkauti, nemažai karvių laikė, žemę dirbo. Prieš dešimtmetį ūkio atsisakė, pasiliko tik karvę, yra ir prieauglio.

Blaivybės gatvės namų gyventojai

Dar vienas Dailiūnų kaimo senbuvis – Henrikas Stasėnas. Namuose radome tik jį, žmona Irena sušlubavus sveikatai buvo atsidūrusi ligoninėje. 57 metus drauge gyvenanti pora į Dailiūnus atsikėlė 1978 metais iš Žiogų kaimo. Henrikas prisiminė, kad pradėjus kurtis Dailiūnuose jų kaimynystėje tebuvo viena Baltrūno sodyba, o paskui pradėti statyti namai link Skapiškio ežero einančioje gatvelėje. Į kitą pusę gyventojų kaita didesnė, o čia mažai žmonės mainosi. Tik deja, nemažai jau išėję į amžinybę. „Nuo to laiko, kai atėjome gyventi, suskaičiavome, kad 30 žmonių mirė. Visi, kurie likę, mums savi, kai reikia į pagalbą ateina. Dailiūnai – senas kaimas, seniau jį vadindavo Kručine, matyt, kažkoks Kručas gyveno, dar sakydavo, kad žemė čia gera, derlinga“, – kalbėjo H. Stasėnas.

Henrikas Stasėnas į Dailiūnus gyventi su žmona atsikėlė iš Žiogų.

Pašnekovas džiaugėsi, kad kelerius metus jų gatvė turi Blaivybės pavadinimą, tik namų numeracija nesutvarkyta.

Stasėnai daugiausia po namus kruta, beveik niekur nebeišvažiuoja. Amžius garbus, tad gyvulių nebelaiko – tik kelias vištas, nežinia, ar šiais metais turės sveikatos ir daržus dirbti. Jauni sunkiai triūsė, žmona – melžėja, fermos laborante, jis pats – traktorininku, su gateriu dirbo, tad ir sveikatai tai stipriai atsiliepia. Vos dvylikos metų be tėvų likęs Henrikas sakė daug vargo matęs, tad jį dabar stebina, kad jaunimas savo tėviškėje dirbti nebenori, į užsienį lekia. Su žmona jis užaugino tris sūnus. Vincas gyvena Panevėžyje, Virgis laimės ieškoti išvyko į Norvegiją, o Valentas netoli Šeduvos įsikūrė. Turi 7 anūkus, jau ir proanūkių yra.

Kieme, saulės atokaitoje susėdę, keliais žodžiais persimetėme su dar viena Blaivybės gatvės namo gyventoja Rima Baltrūnaite. Moteris Dailiūnuose gyvena daugiau nei 30 metų. Su tėvais buvo įsikūrusi Panevėžyje, ten ir mokėsi, dirbo, o kai darbų nebebuvo, atvažiavo į šį kaimą, taip iki šiol ir pasiliko. Namuose, kuriuose dabar šeimininkauja, gyveno mamos brolis. Moters vaikystė dažnai bėgo netolimuose Čypiškiuose, pas senelius.

Pasak Rimos, Dailiūnuose dauguma yra senyvo amžiaus žmonės, jaunimui darbų nėra. Ir pati užsiregistravusi Darbo biržoje, bet galimybių įsidarbinti neatsiranda. Kaime lengviau išgyventi, gali verstis daržovių užsiaugindamas.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedija“ byloja, kad Dailiūnai arba Mirabeliečiai – Skapiškio miestelio pietvakarinė dalis, iki XX a. vidurio – kaimas. Kada čia pradėjo formuotis gyvenvietė, tiksliai nežinoma, bet nuo XVII a. į pietus nuo bažnyčios už tilto būta sodybų, kurios vadintos Ančiakalniu. Ši vietovė, nors nuo XVII a. pab. vadinta Skapiškiu, aiškiai skirta nuo Skapiškio miestelio, kuris prasidėdavo tuoj už upės. Atrodo, kad taip Ančiakalnis (Skapiškis) skirtas todėl, kad priklausė kitam savininkui nei miestelis. 1690 m. Skapiškyje minimi 10 dūmų tapatintini su būsimaisiais Dailiūnais. Vėliau čia būta Mirabelio dvarui priklausiusio Skapiškio palivarko ir miestelio dalies. 1775 m. Mirabelėliui priklausančioje miestelio dalyje minimi 11 mažažemių. XIX a. čia buvo grafų Šuazelių valda, kuri priklausė Ukmergės apskričiai. Čia buvo įsikūrusi dvaro administracija.

Čia seniau buvo kolūkio kontora.

1862 m. kaimo centre, kelių į Kupiškį, Skapiškį ir Salas sankryžoje, pastatytas tašytų akmenų paminklas koplyčia Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui pažymėti. Paminklas 1944 m. buvo sunaikintas, 1990 m. vėl atstatytas.

Liustracijos metu valstiečių gauta skirtinė žemė atribota nuo dvaro, kartu Skapiškio miestelio ūkininkams uždrausta ganiava Mirabeliui priklausančiuose Liekno, Degimo, Megutiškio (Prūdo), Žemaitiškio miškeliuose, kuriais jie naudojosi dar nuo senų laikų. Skirtinė ūkininkų žemė ribojosi su Mirabelėlio palivarku, Megutiškiu, Bajorais, Mikiškiais, Žemaitiškais ir Skapiškio miesteliu. Nuo buvusio dvaro kaimui pamažu prigijo Mirabeliečių vardas. 1887 m. plane ši teritorija dar vadinama Skapiškio miestelio valstiečių savininkų valda. 1876 m. būsimuose Mirabeliečiuose buvo 12 ūkininkų, 15 mažažemių ir daugiau nei 20 trobelninkų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Dailiūnuose (Jackaus Šaparo) namuose kurį laiką veikė liaudies mokykla. 1916 m. per kaimo pievas nutiesta siaurojo geležinkelio linija. 1923 m. čia buvo 23 ūkiai ir 126 gyventojai. Vėliau kaimą išskirstė į 34 vienkiemius. Bendrai nuosavybei palikti kapai ir žvyrynas. Didžiausi buvo Jono Petrulio, Povilo ir Jono Balių, P. Šakalio sklypai.

Į Dailiūnus reikia sukti neprivažiavus Skapiškio.

1939 m. kaimas pervardytas Dailiūnais. Tarpukariu čia veikė Skapiškio fotografės Onos Balytės studija. 1941 m. birželio 25 d. bolševikai nužudė du iš Dailiūnų kilusius jaunuolius – Stasį Kazanavičių ir Jurgį Zavodžių. 1942 m. kaime būta 50 ūkių: Domicelės Stukaitės, Adomo Jurkšto, Juozo Merkio, Kosto Jokubkos, Elzės Marcinkevičienės, Pranės Dovydienės, Onos Zagorskienės, Adelės Žilinskienės, Anėlės Beleckienės, Juozo Lukošiūno, Emilės Adomelienės, Uršulės Adomelienės, Onos Adomelienės, Liongino Buroko, Adėlės Stanytės, Kazės Morkūnienės, Bronės Bukienės, Onos Balytės, Jono Barono, Jurgio Stanionio, Petro Stašio, Anupro Vilčinsko, Broniaus Rimavičiaus, Kazės Siurbikienės, Povilo Kazlo, Alvyros Nusienės, Jono Kadžiulio ir kt.

Taip pat kaime buvo senelių invalidų namai. Rezistencinėje kovoje dalyvavo broliai Julius ir Stasys Venclovai (Julius kalintas lageryje). 1947–1948 m. į Sibirą išvežtos Balių, Repšių šeimos. Dailiūnuose susikūrė pirmoji apylinkėje aktyvistų grupė kolūkiams organizuoti. 1949 m. kovo 17 d. kaime įkurtas „Plūgo“ kolūkis. 1959 m. Dailiūnuose gyveno 96 gyventojai. Nacionalizuotame Antano Kazanavičiaus name 1945–1990 m. veikė Skapiškio ambulatorija.

Kaimo dalis link Bajorų, apgyvendinta mažažemių valstiečių, kurį laiką buvo vadinta Dailiūnėliais. Prie kaimo buvo Plintaukos pieva. Iš Dailiūnų kilusi aktorė Eugenija Bajorytė-Adomaitienė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų