Kokius jausmus ar mintis jums sukeltų per pavakario pasivaikščiojimą Lėvens pakrante išvystas robotas, ant upės kranto sėdintis Ogiusto Rodeno „Mąstytojo“ poza ir stebintis saulėlydį?
Padedamas dirbtinio intelekto, galėčiau per dešimt minučių sukurti jums pradinį šio siužeto vaizdą, o per valandą – kokybišką 10 sekundžių trukmės vaizdo kadrą. Į jį netgi galėčiau įtraukti save, draugiškai prisėdantį greta.
Kodėl tai darydamas jaučiu vidinę įtampą? Dėl to, kad tai melas. Nuo pačios siužeto idėjos iki subtilių jo niuansų, kokiu kampu matomas vaizdas, koks peizažas, kokia spalva viską nudažo besileidžiančios saulės šviesa ir kokia nuotaika ar mintys apima visa tai stebint.
Saulėlydį stebinčio roboto idėja gali būti utopija arba distopija, atsižvelgiant į tai, ar aš esu optimistas, ar pesimistas.
Algoritmas, sodindamas robotą saulėlydžio peizaže, gerai optimizuoja kompoziciją ir detales, kuriančias scenos nuotaiką pagal mano užduotus kriterijus: optimistinę arba pesimistinę.
Robotas algoritmui yra tik elektromechaninė lėlė, kurios poza ir kūno proporcijos imituoja genealaus skulptoriaus kūrinį.
Žvilgsnis į nepakartojamą peizažą tėra tik vaizdo elementas, pagilinantis emocinį įspūdį.
Pamanykite tiktai, kokia kontroversija. Tiksliai nutaikyta į jūsų emociją, kurią būtų galima apibendrinti klasikinių meno kūrinių tematiką imituojančiu pavadinimu „Minties pabudimas“.
Jei skaitydami ankstesnę pastraipą pajutote kognityvinį disonansą (paprastai kalbant, jei norėjote, kad tema greičiau baigtųsi, gal netgi jausdami pykinimą), galiu jus pasveikinti: tebesame žmonės. Būdami jais, turime kai ką, kas (kartais įkyriai) primena, kad nesame tik kūnas, kurį galima dailiai pasodinti.
Kūnas pavargsta, sensta, suserga, bet jo viduje yra kažkas, kas stebi, jaučia, atkreipia dėmesį, smalsauja. Ir… nesensta. Krečia išdaigas. Priima pokštus. Kuria nepadorias mintis. Įsivaizduoja niekada neregėtus dalykus. Mokslininkai tai vadina sąmone. Teologijoje sąmonė suprantama kaip Dievo žmogui įkvėpta dvasia, suteikianti galimybę ne tik reaguoti, bet ir rinktis.
Sąmoningas žmogus gali pasiduoti ar pasipriešinti instinktui, gali tylėti, o kalbėdamas gali meluoti arba sakyti tiesą. Veikdamas – nusikalsti ar sustabdyti nusikaltimą.
Kodėl netgi užmaskuotas melas sukelia pykinimą? Viena iš priežasčių (tik jei nesame patologiniai melagiai) – žinome, kaip jis atsiranda. Sąmonė, kuri atspindi savo paties ketinimus, kartu atpažįsta kito asmens ketinimų nesutapimą su tuo, ką stebime. Tai, kad socialinės normos, tradicijos ir teisė mums neleidžia vadovautis vien tuo, ką jaučiame, nepanaikina paties fakto: melą atpažįstame net tada, kai nerandame pakankamai argumentų jam įrodyti. Pykinimo jausmas yra signalas, kad kažkas nesutampa.
Gal kas ir nusišypsos dėl mano spekuliacijų, tačiau atrodo, kad neurofizikai artėja prie paaiškinimo, kodėl taip yra. Pastaraisiais metais pasirodė eksperimentinių tyrimų ir publikacijų, kurios atnaujino diskusiją apie nuo 1990 metų žinomą Penrose ir Hameroff kvantinės sąmonės (Orch‑OR) hipotezę.
Šiandienos eksperimentai dar nepaaiškina, kodėl jaučiame melą, bet teikia vilties, kad mokslo bendruomenė ėmė drąsiau mąstyti apie „sunkią sąmonės problemą“. Klausimas, kurį 1994 m. suformulavo Deividas Čalmersas (David Chalmers), yra apie tai, kodėl ir kaip fiziniai procesai smegenyse apskritai sukuria asmeninę patirtį ir kodėl egzistuoja jausmas, kad „kažką išgyvename“, o ne vien aklai apdorojame informaciją.
Bet ką išties parodė naujausi eksperimentai? Biologinėse struktūrose, įskaitant neuronų mikrotubules, gali išlikti faziškai suderinti, kvantiniais modeliais aprašomi procesai. Truputį spekuliuojant, tunelio gale sušvytavo supratimas, kad vienas pamatinių kvantinės mechanikos principų galbūt dalyvauja biologiniuose mechanizmuose, susijusiuose su nervine žmogaus veikla. Jei būtų įrodyta, kad, pavyzdžiui, kvantinė koherencija (lot. cohaerentia – ryšys) yra vienas iš sąmonę ir laisvą pasirinkimą lemiančių mechanizmų, gal kvantiniai modeliai paaiškintų, kodėl mes jaučiame? Kaip priimame sprendimus? Kodėl pasikliaujame intuicija ar fantazija?
Turbūt jau pajutote, kad noriu, jog Orch-OR hipotezei pasisektų. Taip atsirastų mokslinis pagrindimas, patvirtinantis mano nuojautą, kad žmogaus patirties, emocijų, gebėjimo kurti ir, svarbiausia, atpažinti tiesą, modeliavimas šiandien žinomais metodais yra pernelyg sudėtingas.
Net kvantiniai kompiuteriai veikia tik kaip galingi simuliatoriai: jie efektyviau modeliuoja kvantinius procesus, bet vien skaičiavimo pagreitinimas savaime nėra pakankamas atsakant į klausimą, kaip atsiranda asmeninė patirtis. Jau matau raustančius ir bąlančius dirbtinio intelekto entuziastų veidus.
Kvantiniai reiškiniai yra mokslo sritis, kuri šiandien dar atrodo kaip pasaulio žemėlapiai senovės Romos laikais. Kvantinė mechanika viena geriausiai matematiškai ir eksperimentiškai pagrįstų mokslinių teorijų.
Tačiau jos nesuderinamumas su kitomis ne prasčiau „sukaltomis“ teorijomis, tokiomis kaip bendrasis reliatyvumas ar klasikinė fizika, gali reikšti, kad „kvantinio pasaulio“ sudėtingumas visai neįkandamas technologizuotai civilizacijai.
Šiaip ar taip, esame apriboti laiku ir energija. O gal žmonijai reikėtų kurį laiką pasėdėti ant nusiraminimo kėdutės? Reikėtų tik perlipti per ambiciją viską paaiškinti ir viską apskaičiuoti. Suvokti, kad technologinė pažanga vėl prikūrė iliuzijų, sukuriančių iškreiptą pasaulio vaizdą, skatinančių klaidingus lūkesčius, godumą ir grobikiškus veiksmus.
Distopinės ateities vizijos niekam nėra patrauklios, todėl labai svarbu neutralizuoti šiandieninį savęs ardymą. Čia ir gyva viltis: jei sąmonė dar ilgai bus unikali, techninėmis priemonėmis nenukopijuojama ir nesuimituojama žmonių savybė, turime visiškai gerų šansų netapti nefunkcionaliais skaitmeninio pasaulio reliktais.