MODERNAUS PASAULIO REALYBĖ

Pastaruoju metu atrodo, kad pasaulis ima panašėti į didelį, triukšmingą turgų: vieni šaukia, kad technologijos mus išgelbės, kiti – kad jos sužlugdys. Ilonas Maskas (Elon Musk) nori skristi į Marsą tuo pačiu metu, kai jo kompanijos sukurtiems robotams trikotažinių marškinėlių sulankstymas neįveikiama užduotis.
Turime supersudėtingas informacines technologijas, kurių nebesupranta ir jų kūrėjai, bet nežinome, ar rytoj ant stogo nenukris pasiklydęs dronas.

Politikai tapo aktoriais, besidalijančiais vaidmenis, kurie jiems užtikrina rinkėjų balsus, bet kai reikia nukasti sniegą, paaiškėja, kad mokesčių mokėtojų pinigai reikalingesni kitur.

Normalu, kad paprastas žmogus tiesiog nori ramiai susigaudyti, kas čia vyksta. Tačiau šiandien technologijos ir politika susiliejo taip glaudžiai, kad jas atpainioti nepaprasta.

Dėl to visiems neramu. O kai žmogus jaučia nerimą, jį lengva valdyti emocijomis. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose sukeliant pykčio bangas, kurios plinta greičiau nei tiesa.

Kai taip atsitinka, politikų reakcijos ir sprendimai darosi panašūs į naivų nustebimą dėl krintančios ant galvos pavasarinės šlapdribos.

Technologijos ne tik paspartino gyvenimą, jos tapo galios įrankiu. Šiandien „YouTube“ platformoje praleidote dešimt minučių žiūrėdami „CatPusic“ kanalo vaizdus? Sveikinu. Jūs vienas iš keleto milijonų, taip pat beprasmiškai sudeginusių savo laiką.

Dažnai netgi iki galo nesuprantame, kaip mus tai įtraukia. Kodėl? Tai, ką šiandien pamatėte savo socialinio tinklo paskyroje, lėmė ne jūsų valia, tikrieji poreikiai ar išmintis, o platformą valdančių algoritmų sprendimas.

Jie kuria informacinių burbulų salas, kur kiekvienas vartotojas gyvena asmeninėje jam komfortiško „teisingo“, „įdomaus“, „mielo“ ar „juokingo“ pasaulio vaizdo aplinkoje.

Tas dešimt minučių jūs buvote algoritmo įtakoje.

Ar algoritmais sukurta aplinka turi ką nors bendro su realybe? Dažnai ne. Ar jums įtaką darantis algoritmas gali būti politinės galios įrankiu? O taip.
Algoritmas jūsų nuotaiką jaučia kaip barometras, todėl politikas kalbės garsiau, supaprastindamas tikrovę, kartais įžūliai iškreipdamas faktus, kad tik patiktų rinkėjų burbului, kurį jam suformuoti padėjo algoritmas.

Sniegas? Potvynis? Pandemija? Ekonominė krizė? Kalti tie, kurie nepriklauso burbului.

Kai politikai nebespėja paskui technologijų galią ar ta galia piktnaudžiauja, tikėtis išmintingų ar bent nesavanaudiškų politinių sprendimų taip pat naivu kaip tikėtis vieną dieną vilkus pamaitinti žole.

Vieni sprendimai priimami bandant suvaldyti lygioje vietoje kylančias informacines audras, o kiti – tam, kad jas sukeltų.

Žmogus tada lieka lyg tarp dviejų malūnų: viename – pažadai, emocijos ir netikras pasaulis, o kitame – realus gyvenimas, kuriame svarbiausia sąskaitos, darbas, vaikai ir sveikata.

Tai ar čia žmogaus kaltė, kad jis, siekdamas užmiršti nerimą keliantį triukšmą, kasdien sudegina dešimt minučių vis brangstančio laiko, ekrane stebėdamas juokingus naminius gyvūnėlius?

Gerai pagalvojus, tai net ir ne politikų kaltė. Jie juk taip pat tik žmonės.

Dėkui Dievui, dar ne visi politikai yra silpni, naivūs ar neatsakingi. Ne tik Vakarų Europoje, bet visų pirma joje formuojasi sisteminis suvokimas, kad negalima leisti privačioms platformoms valdyti visos informacinės erdvės.

Ne dėl kokių nors sąmokslų, o dėl paprasto fakto: pelno siekimas, algoritmais individualizuojant informaciją, skaido bendruomenes ir kuria žmonių elgesio chaosą.

Todėl kai kurios vyriausybės bando riboti informacinius išteklius valdančių korporacijų veiklą per asmens duomenų apsaugą, bando susigrąžinti bent dalį kontrolės, kuri tyliai išslydo iš rankų per pastarąjį dešimtmetį.

Deja, politinės valios tai daryti vis mažėja, nes korporacijų įtaka vyriausybėms labai didelė.

Šviežia istorija, kai Ispanijos premjeras Pedras Sančesas (Pedro Sánchez) bartas didelės korporacijos vado už tai, kad šalyje uždrausta paauglių prieiga prie socialinių tinklų.

Korporacijos vadovas privatus asmuo ir gali kalbėti ką panorėjęs, ypač jeigu iš jo bandoma atimti pelningiausią rinkos segmentą. Tačiau. Dar neseniai korporacijos galia nubausti neįtikusią vyriausybę apsiribojo investicijų atitraukimu ar panašiomis ekonominėmis priemonėmis.

Dabar pakanka aštraus kritinio įrašo socialiniame tinkle.

Arba nedidelio, bet tiksliai nutaikyto kognityvinio poslinkio socialinių tinklų turinį rekomenduojančiuose algoritmuose.

Ar aš kuriu distopiją? Modernaus pasaulio realybė aiškiai matoma ir Lietuvoje.

Kaip piliečių bendruomenė, mes turime pranašumų prieš Jungtines Amerikos Valstijas, Vakarų Europą ir kitas dideles šalis: švaresnę informacinę erdvę, daugiau istorinės patirties nulemto kritinio atsargumo, mažesnę visuomenės poliarizaciją.

Bet ir mūsų kieme burbulai auga, politikos tonas šiurkštėja, o žmonių nuovargis kaupiasi.

Šiandien gera proga sustoti ir paklausti savęs: ar tikrai suprantame, kiek mūsų, kaip bendruomenės, nuomonę veikia turinį siūlantys algoritmai?

Ar sprendimus priimame pagal savo įsitikinimus, sąžinę ir išmintį, ar pagal tai, ką mums parodo ekranai?

Kaip išlaikyti ramų protą, kai pasaulis išgyvena audringą persitvarkymo laiką?

Turime patikimą ginklą – kritinį mąstymą. Taip, jis reikalauja ir gebėjimų, ir pastangų, ir išsilavinimo, ir laiko.

Tiems, kurie įpratę į informaciją reaguoti emociškai ar savo reakciją derinti su kaimyno nuomone, šis ginklas nepatiks.

Deja, nedaug alternatyvų. Per pastaruosius du pasaulinius karus, kad išliktum, pakako nesiveržti ten, kur šaudoma, ir neatsidurti ant kelio didžiosioms galioms.

Dabar taip nebepavyks. Visi esame pasiekiami ir pažeidžiami. Kiekvienas esame informacinių, o tai reiškia, kad ir politinių, sistemų dalyvis.

Net jei vėl gyventume žvakių šviesoje, vis tiek retkarčiais tektų nueiti į prekybos centrą.

Dėl to nereikia tapti technologijų priešais ar politinių vėjų gaudytojais.

Užtenka stebėti, atsirinkti ir nepasiduoti ūmioms emocijoms, kai reikia priimti svarbius sprendimus.

Prisiminkime: realybė – ne straipsnio komentarų skyriuje, o mūsų tarpusavio santykiuose, darbe, bendruomenėje, kaimynystėje.

Kad ši tikrovė išliktų, gal kartais verta vietoje įkritimo į naują ekraną pakviesti kaimyną į žvejybą ar choro repeticiją?

Jei išsaugosime autentiško, išmintimi grindžiamo pasirinkimo laisvę, niekas mūsų neišblaškys – nei algoritmai, nei rėksmingi politikai, nei neprognozuojamos pasaulinės galios.

Apie tai, kaip ugdyti kritinį mąstymą, kartu sinchronizuojantis su technologine pažanga, pamąstysime naujame straipsnyje.