Žurnalistas, rašytojas
Vidurinioji ir vyresnioji Lietuvos žmonių karta dar gali prisiminti tą vaizdą, kuris atsiverdavo seniau nei prieš tris dešimtmečius, vasarį nutirpus sniegui.
Po juo plytėdavo ištisiniai neapykantos sau ir vienas kitam ženklai: nuorūkos, tušti buteliai, kitos buitinės atliekos ir šiukšlės. Į gatvę sutemus tais laikais išeiti būdavo labai nesaugu ir neatsargu.
Šiandien rašytojas ir scenaristas Rimantas Kmita mėgaujasi šlovės spinduliais, kai su nostalgija prisimena paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Išties gi, nebuvo tai malonus ir mielas dabar prisiminti laikas.
Jaunoji karta, kuriai šiandien keturios dešimtys ir mažiau metų, žavisi filmu „Pietinia kronikas“ ir anksčiau išleistu to paties pavadinimo romanu, nes kino ir literatūrinio kūrinio siužetai plėtojami tada, kai tiems jauniesiems buvo tarp dešimties ir dvidešimties metų.
Kam nesaldu suaugus prisiminti pirmąją meilę ir kitus vėlyvosios paauglystės įvykius?
Filosofas profesorius Gintautas Mažeikis, nuodugniai tyrinėjęs lietuvių gulagines patirtis Sibire, atskleidė įdomų žmogaus atminties paradoksą: tai, kas nemalonu, laikui bėgant, esame linkę švelninti ir net meluoti patys sau, vėliau ir kitiems.
Taip tremtinių prievarta statytas paštas Vorkutos apylinkėse po pusės šimto metų žmonių atmintyje virsta užsakomuoju projektu, kurį tremtiniai neva buvo nusamdyti įgyvendinti.
Skaudu prisiminti tiesą – pastatas kilo badmiriavusių, visaip paniekintų ir išniekintų žmonių rankomis.
Šios istorinės patirtys mūsų dienomis nemaloniai primena, kad lietuviams, kaip ir daugeliui kitų Vidurio rytų europiečių, teko negera dalia pakelti didžiules rusų agresyvumo atakas ir besitęsiantį terorą.
Tos šiukšlės ir tie tremtinių atminties viražai dabar byloja, kad esame išgyvenę ne vien prievartą prieš mus, bet ir patys, esant ar nesant reikalui, galime būti pikti ir agresyvūs.
Žinoma, šiais laikais, kai orientuojamės į skandinavų visuomenes, kalbėti apie atvirus pykčio protrūkius gatvėje, parduotuvėje ar kitoje viešojoje vietoje tenka rečiau – visgi po truputį atsikratome neigiamo istorinio psichologinio paveldo.
Pagaliau nepriklausomoje Lietuvoje jau užaugo beveik dvi naujos piliečių kartos, kurioms sovietmetis yra senų seniausia praeitis.
Tie jauni žmonės yra tiek skirtingi nuo savo senelių, kad kartais atrodo, kad kyla rimtas masinio kartų konflikto pavojus, kurį puikiai atskleidžia ir progresyviu jaunimu save vadinantys protestuojantieji prieš dabartinę valdžią.
Taigi masinės agresijos šiandien nebepatiriame, bet išliko kitas ne mažiau skaudus reliktas, kurį pastebintieji vadinami jautruoliais ir prisigalvojančiaisiais.
Mūsų dienų agresija Lietuvoje reiškiama mikrolygmeniu: pernelyg gyva kūno kalba, perdėtu gestikuliavimu, piktesne intonacija ir išties pikta ironija. Kai kam nors pabandome apie tai prasitarti, rizikuojame būti apkaltinti paranoja ir humoro jausmo neturėjimu.
Jei mūsų valstybei bus lemta gyventi be tiesioginių karų ir okupacijų, gal ir pagrįsta tikėtis, jog Lietuvos žmonės dar po pusės šimtmečio, kaip ir dera Šiaurės rytų europiečiams, bus tiek mandagūs ir susitvardę, kad kartais primins išauklėto švedo ar norvego etiketą ir bendrai neagresyvią nuostatą savęs ir pasaulio atžvilgiu.
O kol kas – tai, kas pasitraukė iš gatvių, nesunkiai persikėlė į virtualiąją erdvę, kurioje pykčio ir žiaurumo netgi daugiau nei devyniasdešimtaisiais.
Kraujas nesilieja, tačiau pykčio pilna.
Balkanų šalių filosofas Slavojus Žižekas yra rašęs apie iš prigimties, istoriškai agresyvią žmogaus kaip būtybės poziciją kitų organizmų ir daiktų atžvilgiu.
Juk senovėje daugelis gyveno dviem interesais – žudyti žvėris ir priešiškus žmones ir svaigintis. Mąstytojas svarsto pykčio priežastis ir pasekmes ir pasiūlo rytietišką išeitį: vienintelis gyvo žmogaus būdas nesmurtauti prieš kitus ir kitokius yra visą laiką praleisti nejudant ir medituojant.
Suprantama, masiniu lygmeniu Vakarų visuomenėse tai sunkiai įmanoma, bet filosofo įžvalgos vis tiek priverčia labiau susimąstyti ir sąmoningiau vertinti savo planus, darbus, santykius ir gyvenimą pagal išorinės tikrovės atžvilgiu taikomą agresyvų elgesį.
Visiškai be pykčio mums gyventi neįmanoma ir turbūt nereikia, bet šioks toks atsigręžimas į klasikinę europiečių tradiciją, suvaldant savo emocijas ir jausmus, dabar regisi tiesiog būtinas.