Valė PATUMSIENĖ
Mūsų kontoroj gyvena katinas, vardu Narcizas. Negalvokit, kad nekaltos gėlelės vardu taip sau pavadintas. Savo vardą pateisina visu šimtu procentų.
Jis įžengia taip, lyg visas namas būtų pastatytas tik jam. Akys pusiau primerktos – ne iš nuovargio, o iš viršenybės. Jis myli save ramiai ir tvirtai, be jokių abejonių.
Jei jis ateina glaustytis, tai ne meilės dovana, o sandoris. Glostyk tol, kol jam malonu.
Kai nebe, jis išeina be atsisveikinimo, palikdamas tave su klausimu, ar apskritai esi bent kiek jam svarbus. Jis nemėgsta aiškintis, bet puikiai moka gauti.
Pakenčia tik tiek, kiek reikia. Abejingas viskam, kas nesusiję su juo.
Taip pat skaitykite
Galvodavome, kad Narcizas mus myli. Tai buvo klaida.
Jis toleravo mus, ir tai ne visada. O tolerancija, jo supratimu, aukščiausia santykių forma.
Kartais jis vis dėlto būdavo trikdančiai malonus, sujudindavo biuro darbuotojų jausmus. Norėjome ir jam būti geranoriški. Narcizas to neprašė. Jis tiesiog nužvelgdavo iš aukšto, leido mums dar labiau stengtis.
Labai panašiai elgiasi didybės apsėstas žmogus: leidžia garbinti save, maitinti meile, slopinti alkį kol pasisotina. O tada – uodega aukštyn, žvilgsnis į amžinybę: ten mano tikroji vieta, o ne šioje banalioje kasdienybėje.
Skirtumas toks, kad katinas Narcizas nešika savo namuose, tvarkingai atlieka reikalus tam skirtoje vietoje.
Didybės apsėstas žmogus nežino, kur ta vieta, ir šika kur papuola. Tai jam savotiška apeiga. Paskui visiems garsiai skelbia: visur dvokia.
Toks žmogus veiklus, visada žino geriau už kitus, kaip ir ką reikia daryti. Jei kažkas pavyko, savaime aišku, mano dėka. Jei nepavyko – kažkas kitas „ne taip suprato“, „nepasiekė lygio“.
Kolegos jiems tėra fonas, dekoracija jų didingam pavidalui skleistis. Vos „fono elementas“ ima ryškėti – tai grėsmė didybei, asmeninis įžeidimas. Kitų nesėkmė – proga pasimėgauti, jausti savo didingumą, jį garsiai ištriūbyti.
Katinas Narcizas, kai jam neįdomu, oriai ignoruoja, išeina.
Didybės apsėstas žmogus žemina kitus, nuolat reikalauja patvirtinimo: AŠ ČIA SVARBIAUSIAS. Jis nemoka tylėti, vis randa auditoriją, kuri girdėtų: kokie visi banalūs ir maži, tik aš vienas esu didis.
Tokie žmonės dažnai kalba apie profesionalumą, bet nesupranta elementarios higienos:
nešikti ten, kur dirbi,
nešikti ten, kur kiti stengiasi,
nešikti ant tų, su kuriais rytoj teks gerti kavą ar drauge pozuoti fotografams.
Katinas Narcizas niekada neapsimetė esąs draugas. Jis atviras: esu sąžiningas savanaudis ir tuo pat metu mėgaujuosi besąlygine meile. O didybės apsėstas žmogus apsivelka komandos žaidėjo kaukę, po ja slepia nenumaldomą troškimą lipti per kitus į savo menamas aukštumas: „Gal ten patirsiu didžią meilę, juk banalioje kasdienybėje besikapstantys žmogeliai nėra pajėgūs man ją duoti.“
Todėl katinas – tiesiog katinas. O tokie žmonės – problema.
Nes katinas, atlikęs savo reikalus, užkasa.
O JIE palieka, kad visi matytų, ir dar piktinasi, kad kažkas drįsta užuosti. Piktinasi net ir tada, kai jau nuo jų postringavimų niekas nepriklauso.
Post scriptum. Šį tekstą rašydama, neturėjau omenyje konkrečių žmonių, bet jei pajutote kvapą – gal verta patikrinti, iš kur jis sklinda.