AUTENTIŠKI DUNDULIŲ DUKROS DAIVOS PRISIMINIMAI

Kupiškio kraštas išaugino daug garsių, savo darbais nusipelniusių žmonių.

Gyvakaruose gimė istorikas profesorius Bronius Dundulis, gyvenimą susiejęs su profesore etnologe Prane Dunduliene. Jiedu susilaukė dviejų atžalų, dukrų Ievos ir Daivos.

Apie savo tėvus papasakojo fizikos mokslų daktarė Daiva Senulienė. Su ja kalbėjomės ir apie profesinį kelią, pomėgius, kuriems visada randa laiko, apie šeimą.

Jurga BANIONIENĖ

Su seserimi užaugote dviejų nusipelniusių žmonių šeimoje. Bet Jums pirmiausia jie buvo Tėvai. Kokius atsiminimus apie juos saugote, ką maloniausia prisiminti? Kokie jie buvo šeimoje, kaip judvi auklėjo, kokias skiepijo vertybes.

Jie buvo tokie, kokie turi būti tėvai, visada rūpestingi, bet gana griežti ir labai dėmesingi.

Mama – atvirai moteriškai meili, o tėvas šiek tiek vyriškai slėpdamas savo jausmus, atsiradus problemai, kurią, jo nuomone, geriau išspręstų moteriška širdis, kviesdavo tartis kartu ir mamą.

Lygiai taip pat iškilus problemai elgėsi ir mama, rimtus reikalus jie visada aptardavo kartu, nesvarbu, ar tai vaikų mokykliniai rūpesčiai, ar problemos darbe.

Sprendimų pagrindas visada būdavo sąžiningumas, padorumas, atsakingumas už viską, kas tau pavesta padaryti, ir nesvarbu, ar mokykloje, ar darbe, ar namie.

Mama kartais dar mėgindavo menkniekiu paversti problemėlę, bet tėvo pareigos jausmas buvo ypatingai stiprus. Jis visada objektyviai įvertindavo įvairias situacijas, nesvarbu, ar jam tai patikdavo, ar ne.

Bet abu tėvai puikiai suprato ir jaunų žmonių bendravimo poreikį, galėjome laisvai eiti į įvairius renginius, tik reikėjo grįžti numatytu laiku.

Kaip pamenate savo vaikystę?

Vaikystė buvo labai įdomi ir prasminga. Po mokslo metų – etnografinės ekspedicijos su mama, tradicinis poilsis Palangoje su tėvais, aplankant Žemaitijos dvarus, muziejus ir būtinai svarbias šeimai vietas, šalia Plungės bažnyčios kapinėse palaidotų senelių Paulinos ir Jono Dundulių, prosenelės Domicelės Pukienės kapą, Žemaičių Kalvarijoje gyvenusį Povilą Pukį, trijų Žemaitijos bažnyčių statytoją. Ir žinoma, jūra…

Ypač išliko atmintyje, kaip mes su tėčiu išėjome pasivaikščioti po audros siaubiamą Palangą. Nuslinkome prie tilto pažiūrėti jūros audroje! Mes stovėjome ant smėlio prie kopos prie tilto ir laukėme atplūstančio ir atslūgstančio vandens, abu tvirtai laikėmės rankomis, o dūžtančios bangos kartais net mus pasiekdavo.

Grįžome laimingi kaip du sąmokslininkai, nutarę niekam nesakyti apie įspūdingą bendrą nuotykį.

Vilniuje – nepamirštamos sekmadieninės ekskursijos po jo priemiesčius, aplinkinius kaimus, miestelius, kur mama fotografuodavo senovinius namus, puošybos ornamentus ir kt. Visa tai formavo mano pagarbą Lietuvos senovei.

Gaila, bet mažai liko atsiminimų iš ankstyvosios vaikystės laikų, kai mes su tėvais gyvenome Žvėryne, Mickevičiaus gatvėje, drauge su mūsų senele Emilija Stukėniene ir gausia mamos sesers Emilijos Obolėnienės šeima keturių kambarių buto dviejuose kambarėliuose.

Gal ryškiausiai iškyla atmintyje visos šeimos savaitgalio pasivaikščiojimai Neries pakrantėmis ar Vingio parke, į kurį eidavome mediniu skylėtu, sulūžusiu tiltu.

Priekyje – tėvas, ryškiai besiskiriantis nuo aplinkinių, su vasarine skrybėle ir baltu vasariniu kostiumu labai plačiomis kelnėmis, į kurių atvartą įsikandęs vos spėdavo bėgti taksiukas Negris. Ir šalia – mama, marga rausvai gelsva suknele. Mama labai bijodavo eiti per pavojingą tiltą, todėl ten eidavome tik visi drauge.

Žmonių, kurie tuomet lankėsi tėvų namuose Žvėryne, nelabai atsimenu, jie mane, vaiką, mažai domino. Beveik neišliko atsiminimų apie Mikaliną Glemžaitę, kurią dabar primena tik jos padovanotas rankomis austas tautinis lėlės sijonėlis, kitus žmones irgi primena tik išlikusios detalės.

Pavyzdžiui, mano ir vyresnės sesers Ievos, laikančių mažus pintus krepšelius, nuotrauka visada primena mamos pasakojimus apie tautosakos rinkėją, nuostabų žmogų Matą Untulį, su kuriuo ji susidraugavo dirbdama Lietuvos mokslo draugijoje.

M. Untulis dažnai lankydavosi mūsų namuose, pats padarydavo mums su seserimi medinių žaisliukų, nupynė krepšelius.

Jis dingo be žinios pokario Žemaitijoje, išėjęs pėsčias rinkti tautosakos. Mama vėliau jį dažnai su meile prisimindavo ir labai gailėdavo.

Kiek geriau atmenu sekmadienio popietes profesoriaus Juozo Balčikonio bute, kur didžiausią įspūdį paliko aukštos didelės lentynos, pilnos knygų.

Ten visada kvepėjo medumi, o mus vaišindavo kaimiška duona, sūriu ir jonažolių arbata su medumi.

Vėliau mama pasakojo, kad su juo susidraugavo, kai su savo gera bičiule, kalbininke Elzbieta Mikalauskaite, organizavo J. Balčikonio 60 metų sukakties minėjimą.

Nors J. Balčikonis ir nelabai mėgo vaikus, jis išskirdavo iš visų mano seserį Ievą, kuriai padovanojo savo išverstas Haufo ir Brolių Grimų pasakas.

Mama man vėliau papasakojo, kad Ievai jis jautė sentimentus dėl tuomet reto vardo, mat jo anksti mirusi sužadėtinė irgi buvo Ieva.

Kai persikėlėme gyventi į Antakalnį, kur tėvai iš pokario griuvėsiuose surinktų plytų pasistatė namą, jis žadėjo mamai padovanoti avilį su bitėmis. Deja, J. Balčikonis jau buvo pasiligojęs ir greitai mirė.

Dar atsimenu mamos geros draugės, akademiko Jono Kairiūkščio pirmos žmonos Elenos, butą, kur jos abi užsidarydavo kambaryje, gerdavo kavą, rūkydavo ir kalbėdavosi.

Virtuvėje kunkuliuodavo „visi pietūs viename puode“, o vaikai, mes su seserimi ir vienmete E. Kairiūkštienės anūke Aurelija (vėliau Trukaniene), dūkdavome su sąlyga, kad joms netrukdysime ir nelįsime į sandėliuką, „nes jame yra didelių žiurkių“.

Drauge su anūke E. Kairiūkštienė dažnai aplankydavo mus ir visa kompanija eidavome prie Neries pasivaikščioti.

Deja, apie kitus senus vilniečius, žymesnius inteligentus, mokslininkus, rašytojus, kurių Žvėryne ir centre gyveno gana daug ir kurie lankydavosi pas tėvus, daugiau žinau tik iš įdomesnių mamos pasakojimų, šiandien tarpais iškylančių atmintyje.

Miuziklas „Velnio nuotaka“ man priminė mamos pasakojimus apie dar vieną jaunystės draugą, rašytoją Kazį Borutą, „Baltaragio malūno“ autorių. Su juo mama susipažino karo metais, kai jis dažnai užsukdavo į Vilniaus universiteto Etnografijos muziejų, kur ji tuo metu dirbo.

Pasėdėdavo, papasakodavo Vilniaus naujienas, kartais atvesdavo ten pernakvoti nuo vokiečių besislapstančių žmonių, greičiausiai žydų. Vokiečių okupacijos metais mama rinko medžiagą ir rašė darbą apie raganų procesus Lietuvoje.

Borutai paprašius kokios nors įdomios temos knygai, ji pripasakojo jam įdomybių apie velnius, raganas ir burtus iš turimos medžiagos, paskolino pluoštą baisių pasakų šia tema.

Tai ir buvo medžiaga, pagal kurią jis sukūrė garsųjį „Baltaragio malūną“. Kol baigė rašyti, atėjo sovietiniai laikai, ir tuomet, išleidus knygą, „Tiesoje“ pasirodė triuškinanti žurnalisto Genriko Zimano recenzija. Tą dieną Boruta atėjo visiškai girtas, piktai kaltino mamą, kad per ją parašė tą prakeiktą „antitarybinę“ knygą, už kurią dabar turi tiek kentėti. Vėliau jis retkarčiais lankydavosi tėvų namuose.

Paskutinį kartą aplankiusiai jį mamai skundėsi Juozo Baltušio persekiojimais, įskundimais. Papasakojo jai, kad paskutinį kartą sutikęs Baltušį, išrėžė jam: „Rašyk, rašyk skundus ant manęs į saugumą, tuo didink savo raštų tomus, rašyk, rašyk! Piemeniu buvai, piemeniu ir likai.“.

Tėvas, klausydamas mamos pasakojimo, švelnindavo: „Na, nereikia taip griežtai ant Baltušio, jis juk beveik mano kraštietis, netoli nuo Kupiškio, o kupiškėnai geri žmonas.“.

Mat tėvas, jausdamas nostalgiją savo gimtinei, visada ieškodavo gerų kupiškėnų savybių ir gražiai minėdavo. Jis džiaugėsi 1980 metais dalyvaudamas kupiškėnų susitikime, skirtame Kupiškio 450 metų sukakčiai paminėti, didžiavosi, kad buvo pakviestas kaip vienas iškiliausių to krašto žmonių. Atmenu, kaip grįžęs iš vilniečių kupiškėnų klubo susitikimų, pasakodavo įspūdžius apie ten dalyvavusius kraštiečius, džiaugėsi šiais susitikimais.

Mama dažnai pasijuokdavo, kad ištekėjusi už B. Dundulio, prarado daug pažįstamų dėl jo, gyvenusio Paryžiuje ir Sorbonoje, apsigynusio daktaro disertaciją, „suteptos“ reputacijos, nes tokių tuomet vengė dauguma karjeros žmonių. Tačiau pridurdavo, kad čia buvo ir geras dalykas, santuoka apsaugojo nuo partinės karjeros, jei seniau jai primygtinai siūlė stoti į kompartiją, net buvo paskyrę „ženorgu“ (moterų organizatore), tai po vestuvių atstojo.

Tėvas atlaidžiai šypsodavosi, švelnindavo jos žodžius, bet tiesą pripažindavo. Antra vertus, tėvas, sugebėdavęs perprasti žmones ir taikliai juos apibūdindavęs, atsargiai užmegzdavo artimesnius santykius, visada atsižvelgdamas į moralines žmonių savybes, o sovietmečiu reikalingų „naudingų“ pažinčių nevertino. Jis gerbė rimtai dirbančius savo kolegas, taikliai pažymėdavo jų geriausias savybes.

Pamenu, kaip jis man atidavė ir primygtinai rekomendavo perskaityti 90 metų sukakties proga profesoriaus Edvardo Gudavičiaus padovanotą knygą „Lietuvos istorija“, kadangi pats nebegalėjo jos perskaityti dėl pablogėjusio regėjimo, o knyga, pasak jo, turėtų būti įdomi ir vertinga, nes E. Gudavičius pasižymi įdomia ir tvirta logika. Šią knygą su gražia autoriaus dedikacija savo buvusiam profesoriui aš saugau bibliotekoje.

Patys tėvai siekė ne kopti karjeros laipteliais, bet palikti pėdsaką Lietuvos moksle savo darbais. Visą laiką prisimenu juos dirbančius prie rašomojo stalo.

Mama, kuriai dirbti trukdė namų ūkio darbai, kurių apdairiai atsikratė prie jų nepratęs, nuo ankstyvos jaunystės pensionuose gyvenęs tėvas, visada skųsdavosi, kad svečiai sugaišina jos darbus, nors pati iš tiesų labai mėgo žmones, per pobūvius ar kitomis progomis sakydavo nuostabias kalbas.

Jos ir paskaitos buvo nepaprastai įdomios, o „Paskutinėje paskaitoje“ ji būdavo labiausiai studentų laukiama viešnia iš visų profesorių. Taip namuose susirinko visa kolekcija taurių su įvairių mokslo metų „Paskutinių paskaitų“ datomis, kuria ji labai didžiavosi.

Tėvas svečiuotis nemėgo, šurmulys vargindavo, jam labiau patiko kasdien sparčiai pasivaikščioti.

Taip kas vakarą, paklausęs „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ (jis visada domėjosi užsienio politika), energingai „šlifuodavo šaligatvį“, neretai kurio nors kaimyno, dažniausiai gamtininko dr. Vaclovo Ščemeliovo, kompanijoje. Tai jis vadindavo „dienos mocionu“.

Grįždamas iš paskaitų, dažnai užsukdavo į „Svajonės“ konditeriją išgerti puodelio kavos, ten sutikdavo senų pažįstamų, prasiblaškydavo. Gal tai jam priminė jaunų dienų kavines Paryžiuje, nes niekaip nesileido mamos įkalbamas kavą gerti namie ir nusiminė, kai po privatizacijos „Svajonės“ vietoje įsikūrė „McDonald’s“. Tada prasiblaškyti važiuodavo į kavinę „Antalija“ Antakalnyje, lankydavosi ten ir būdamas silpnos sveikatos, tik namo grįždavo su taksi.

Savaitgaliais visa šeima eidavome pasivaikščioti po kalvotus Antakalnio miškelius už Mildos ir Lygialaukių gatvių.

Kita mūsų mėgstama trumpesnių pasivaikščiojimų vieta buvo Antakalnio kapinės su gausybe senovinių antkapių, koplytėlių, kurių dabar daug sudaužyta, nuversta.

Tėvams nusipirkus automobilį „Volga“, mūsų kelionių maršrutai išsiplėtė. Mama labai mėgo keliauti po aplinkinius kaimus, miestelius, kur fotografuodavo įdomesnius namus, jų puošybos ornamentus, gailėdavo, kad medinė architektūra greitai nyksta. Taigi dabar sekmadienius praleisdavome keliaudami, kelionių priežastis būdavo dalinai praktiška, važiuojame apsipirkti į kaimo turgų, nors kartu mama užmegzdavo su atvykusiais į turgų kaimo senukais pokalbius, išklausinėdavo apie kaimo pasakorius, audėjas, drožėjus ir kitus kaimo šviesuolius, po to apvažiuodavome visą apylinkę. Tėvui keliauti irgi patiko, nors vairuoti nemėgo, tai buvo varginantis darbas.

Būdamas karšto būdo, greitai susijaudindavo, kai reikėdavo staigiai pradėti važiuoti, užsidegus žaliai šviesoforo šviesai, ir, aišku, variklis užgesdavo, po to negreitai užsivesdavo. Tėvas juokaudavo, kad prie Katedros aikštės budintys milicininkai jį jau pažįsta, ir pastebėję artėjant žalią „Volgą“, staigiai parodo jam „laisvą kelią“, kad tik nesutrukdytų eismo.

Vasaromis liepos mėnesius praleisdavome mamos organizuojamose Vilniaus universiteto etnografinėse ekspedicijose. Kol mes su seserimi buvome mažos, kartu važiuodavo ir tėvas, vėlesniais metais – tik mes su seserimi. Turėdamas automobilį, tėvas mus dažnai aplankydavo.

Matyt, vienas likęs Vilniuje jausdavosi vienišas, nes tada vis prisijaukindavo puslaukinę gatvės katę. Viena jų, praminta Baltute, maitinosi pas mus kelerius metus ir taip nusipenėjo, kad nebeužšokdavo ant virtuvės palangės, kur paprastai, žiūrėdama pro langą į vidų, laukdavo kasdieninio davinio. Grįžus mamai iš ekspedicijos ir sutvarkius organizacinius reikalus, visa šeima važiuodavome atostogauti dvi savaites į Palangą.

Iš jos dažnai rengdavome ekskursijas po Žemaitiją, būtinai aplankydavome Plungę, kurios kapinėse palaidoti tėvo senelė ir tėvai, turėję ūkį Prūsaliuose netoli Plungės, ir Žemaičių Kalvariją, kur palaidotas tėvo dėdė prelatas P. Pukys. Plungėje tėvas didžiuodamasis rodydavo mums bažnyčią, kurią baigė statyti jo dėdė P. Pukys, rėmęs sesers vaikus ir leidęs juos į mokslus. Kai mokėsi Telšių gimnazijoje, Plungės klebonijoje tėvas su broliais ir seserimis praleisdavo savaitgalius ir atostogas.

Kita svarbi „piligriminė“ kelionė būdavo kasmet pavasarį į Kauną, kur jis aprodydavo mums savo universitetinių studijų metais pamėgtas vietas, namelį Žaliakalnyje, kur tada nuomojo kambarį. Vėlesniais metais į tas keliones juos lydėdavo mano šeima, aš, mano vyras Feliksas ir sūnus Mindaugas, švelniai savo senelius vadinęs „motule ir tetušiu“, tai jiems labai patiko. Paaugęs Mindaugas pakeitė mamai mus su seserimi, tapęs jos pagalbininku ir kompanjonu paskutinėse ekspedicijose.

Rudenį vėl prasidėdavo įtemptas paskaitų ir darbo metas. Prisimenu tėvų pokalbius apie universiteto reikalus, diskusijas ir apie naujausius kolegų darbus, ir apie savo rašomas knygas. Mama visada labai vertino tėvo pagalbą, glaustai ir tiksliai formuluojant mintis, o tėvas jau po mamos mirties man su gilia pagarba kalbėjo apie mamos nepaprastą mokslinę intuiciją, gebėjimą padaryti logiškas, teisingas išvadas, netgi turint minimumą reikalingų faktų, drąsą paskelbti savo teiginius. Jis minėjo, kad dabar ir nebeprisimenama, kad tai ji šeštame dešimtmetyje pirmoji paskelbė teiginį, kad Katedra buvo pastatyta pagoniškos lietuvių šventyklos vietoje, ir už tai smerkta kai kurių istorikų.

Po staigios mamos mirties, ji susmuko, pasakiusi nuoširdžią atsisveikinimo kalbą prie seno draugo akademiko Pauliaus Slavėno kapo, tėvas rūpestingai sutvarkė mamos raštus, dokumentus ir viską atidavė universiteto bibliotekos archyvui. Ten pat atidavė ir svarbiausius savo dokumentus, raštus, siekdamas viską išsaugoti. Nors sunkiai vaikščiodamas, dažnai lankydavo mamos kapą, džiaugdavosi jį aplankančiais jos kolegomis, mokiniais, o ypač istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės apsilankymais, kurios nuoširdžios paramos sėkmės ar liūdesio valandomis abu tėvai niekada nepamiršo. Vėliau, sirgdamas sunkia inkstų liga, nusilpęs ir reikalingas nuolatinės medikų priežiūros, mums kartodavo: „Vis dėlto likimas man buvo maloningas, viską, ką norėjau gyvenime padaryti, padariau, visus savo darbus užbaigiau, archyvus sutvarkiau. O dabar mano gyvenimas tapo nebeįdomus, svarbių darbų nebeturiu, visi seni draugai išmirė, ir skaityti nebepajėgiu. Metas man pas Pranutę.“.

Šiandien jie abu ilsisi greta vienas kito Antakalnio kapinių kalnelyje, netoli Sausio 13-osios aukų memorialo, tėvo parinktoje vietoje.

Jūs pasirinkote fizikės kelią. Kas tai lėmė?

Nuo vaikystės nepaprastai mėgau skaityti grožines, istorines knygas, gamtos aprašymus, bet nuo humanitarinio išsilavinimo mane atstūmė loginis mąstymas. Tikslieji mokslai atrodė daug mažiau kontroliuojami politiškai, o fizika, chemija, matematika ne tik patiko, bet ir sekėsi ypatingai gerai. Svarbiausia, ten negrėsė pedagoginis darbas, kuris mano charakteriui labai netiko.

Kur studijavote?

Mokiausi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Galima buvo mokytis ir pedagoginiame, bet niekada nenorėjau rinktis mokytojos profesijos, neužtektų kantrybės. Po mokslų pradėjau dirbti Puslaidininkių fizikos institute, čia darbavausi nuo 1973 metų Puslaidininkių optikos laboratorijoje. 1986 m. apsigyniau disertaciją „Optinės ir elastooptinės silenitų kristalų savybės“. Vėliau Puslaidininkių fizikos institutą reorganizavus į Fizinių ir technologijos mokslų centrą, dirbau Jutiklių fizikos ir technologijos laboratorijoje kuriant ir testuojant puslaidininkinius dujų jutiklius, galinčius identifikuoti įvairius kenksmingus kvapus. Buvo sunku, bet labai įdomu.

Profesiniai Jūsų pasiekimai aukšti. Ar sunkus buvo šis kelias, daug laiko reikėjo skirti darbui? Kaip pavykdavo suderinti darbą ir šeimos rūpesčius?
Nesunku buvo spręsti problemas, sudėtingiau – dirbti su įvairia sudėtinga optine aparatūra. Darbas įtemptas, bet laboratorijų vadovai buvo supratingi žmonės ir man viską pavykdavo suderinti. Nuoširdžiai dirbau savo darbą, kai Lietuva tapo laisva, daug kas iš instituto pabėgo, bet man labai tiko tai, ką dariau. Svarbu yra nebijoti dirbti su technika, ateidavo grupės studentų per praktiką, liepdavau stebėti, ką darau, ir jie paskui patys bandydavo atlikti užduotis. Man labiau patikdavo mokinių ekskursijos, pasakodavau, kad jiems būtų įdomu, reikia sugebėti tai padaryti.

Šiandien jau nedirbate. Kuo mėgstate užsiimti?

Apie dvylika metų esu pensijoje. Vėl galiu daugiau laiko skirti skaitymui, tiek daug yra nuostabių knygų. Be to, dalyvauju Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto veikloje, lankau Kultūros ir Turizmo fakultetų renginius. Paskaitos, muziejai, ekskursijos toliau plečia akiratį, neleidžia susenti per anksti. Paskaitos būna labai įdomios, taip pat lankome įvairius muziejus, vyksta ekskursijos po miestą, susitinkame su rašytojais. Su Turizmo fakultetu vykstame į keliones, į tolimas nevažiuoju, bet po Lietuvą visada keliauju. Stengiuosi judėti, reikia gyventi aktyviai. Svarbiausia, daugiau laiko galiu skirti šeimai ir puoselėti sodą Pagubėje prie Vilniaus. Sodininkavimas yra vyro aistra, sūnus su vyru prisipirko įvairių elektrinių priemonių, nei dalgio nebereikia, nei žagrės, dirba šiuolaikiškai. Aš tik jų derlių padedu nuimti.

Kokių turite pomėgių?

Visada mėgau keliones, daug keliavau su šeima, vėliau organizuodavau ir draugų, giminaičių keliones po Lietuvą, įdomu buvo palyginti, kaip keičiasi seni miesteliai nuo etnografinių ekspedicijų su mama laikų. Ir nuostabūs rinktiniai koncertai filharmonijoje, Valdovų rūmuose, kur irgi surinkdavau savųjų keliauninkų kompaniją.

Papasakokite apie savo šeimą.

Vyras Feliksas – fizikos mokslų daktaras, dirbo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, dabar pensininkas. Sūnus Mindaugas irgi fizikos mokslų daktaras, dirbo Puslaidininkių fizikos institute, vėliau reorganizuotame į Fizinių ir technologijos mokslų centrą, šiuo metu yra kompiuterinių sistemų specialistas.

Visa šeima – fizikai. Turbūt, tai neatsitiktinumas?

Manau, kad genai. Vyras nuo mažens domėjosi chemija ir fizika. Sūnus mokykloje humanitarinių mokslų nemėgo, žavėjo tikslieji mokslai.
Mano mama lengvai kalbėdavo, rašydavo, ją kviesdavo studentai į „Paskutinę paskaitą“, o tėvo – ne, nes jis atsistodavo ir konkrečiai, aiškiai pasakydavo tai, ką nori. Aš irgi esu loginio mąstymo, konkretaus požiūrio.

Ar dar yra kokių nors saitų su Kupiškiu? Tenka apsilankyti?

Deja, jų kaip ir neliko, juk Dunduliai 1934 m. persikėlė gyventi į Prūsalius prie Plungės, arčiau žmonos brolio prelato P. Pukio, o su laiku artimesnių giminių Gyvakaruose nebeliko, tėvelį lankydavę kupiškėnai – vilniečiai irgi ilsisi ramybėje. Vaikystėje dar teko būti Gyvakaruose, važiuodavome pas gimines Laucius, aplankydavome prosenelių kapus, pasivaikščiodavome po Kupiškį. Sovietiniais metais vykdavo kupiškėnų suvažiavimai, pamenu, kartą vyras vežė tėvą, jo pageidavimu aš važiavau kartu, nes jis buvo garbaus amžiaus, sunkiau matė. Esame buvę Kupiškyje, kai dr. A. Vasiliauskienė suorganizavo tėčio minėjimą.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur