Tikriausiai dauguma esame girdėję posakį: „Jei neužuodi savo kvepalų, vadinasi, jie tau tinka.“. Kvepalai – ne tik įvaizdžio detalė, bet ir būdas pasakyti pasauliui, kas mes esame, tarsi nematomas parašas, lydintis mus kiekvieną dieną. Tačiau kvapo suvokimas – asmeniškas dalykas: vieni savo aromatą jaučia visą dieną, o kiti po kelių minučių įsitikinę, kad kvapas „dingo“. Kodėl taip nutinka?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos vadovė Aelita Zabulionė aiškina, kad atsakymas slypi ne buteliuke, o žmonių biologijoje. Žmogaus uoslės gebėjimas priprasti prie pažįstamų kvapų – ne trūkumas, o išmintingai sukurta apsaugos sistema, padedanti smegenims susitelkti į naujus, potencialiai svarbesnius dirgiklius.
Uoslės nuovargio slenkstis
Uoslės prisitaikymas, pasak KTU mokslininkės, yra natūralus fiziologinis reiškinys, kai nosies ertmėje esantys uoslės receptoriai, nuolat veikiami tų pačių kvapo molekulių, tampa mažiau jautrūs. Smegenys šį pastovų dirgiklį ima vertinti kaip nereikšmingą foninį triukšmą ir jo nebefiksuoja, kad galėtų sutelkti dėmesį į naujus, potencialiai svarbesnius kvapus, pavyzdžiui, dūmus, dujas ar gendančius produktus. Todėl net ir tinkamo stiprumo kvepalai po kurio laiko beveik nejuntami, nes uoslės sistema prie jų prisitaiko gana greitai.
„Uoslės gebėjimas „išjungti“ nuolat juntamą kvapą evoliuciškai naudingas ir būtinas. Jei uoslės sistema nuolat apdorotų tą patį, nekenksmingą kasdien jaučiamą kvapą (pavyzdžiui, kvepalų), ji būtų perkrauta. Prisitaikymas padeda smegenims atlaisvinti neurologinius išteklius ir išlaikyti aukštą jautrumą naujiems kvapams“, – pasakoja mokslininkė.
Didelę reikšmę turi ir žmogaus juslinės patirtys. Kvapų dirgikliai smegenyse apdorojami šalia centrų, atsakingų už prisiminimus. Dažnai naujų kvepalų paieška yra džiugus procesas, o žmogaus apsisprendimą lemia ankstesnės patirtys, nauji kvapai patinka todėl, kad (kartais net to nesuvokiant) jie primena ką nors malonaus, mielo ar brangaus.
„Galiausiai šis posakis veikia kaip praktinis perspėjimas, susijęs su kvapo koncentracija. Jei žmogus bando užuosti savo kvepalus, jis greičiausiai perdozuoja aromato, tikėdamasis įveikti uoslės nuovargio slenkstį. Tačiau tai tik dar labiau paspartina prisitaikymą ir padidina kvapo intensyvumą aplinkiniams, o tai socialiai neatsakinga. Vadinasi, jei ilgai neužuodi savo kvepalų, paprastai reiškia, kad jie netrikdo tavo uoslės, tai rodo sėkmingą, nors ir labai subjektyvų, pasirinkimą“, – sako A. Zabulionė.
Kvepalų pojūtis – kiekvienam savas
Kvepalų suvokimą lemia individualūs uoslės ypatumai ir juslinis nuovargis. Kai kurių žmonių smegenys greičiau prisitaiko prie pastovaus dirgiklio. „Juk daugelis darbo aplinkų (ypač pramonėje) pasižymi specifiniais, kartais nemaloniais ar erzinančiais kvapais, prisitaikymas prie nuolatinio dirgiklio – išties nuostabi žmogaus kūno savybė“, – teigia KTU mokslininkė.
Tuo tarpu žmonės, kurie kvepalus jaučia visą dieną, gali turėti žemesnį uoslės jutimo slenkstį – didesnį jautrumą tam tikroms kvapo molekulėms, arba jų centrinė nervų sistema gali lėčiau pasiekti desensibilizaciją. Be to, kvepalų kompozicija, kurioje nuolat kinta viršutinių ir bazinių natų santykis, gali šiek tiek apgauti juslinio nuovargio mechanizmą, suteikdama ilgesnį, nors ir silpnesnį, kvapo pojūtį.
„Ar ilgai išsilaiko kvapas, nemažai priklauso ir nuo žmogaus odos ypatybių. Kvepalų molekulės sąveikauja su odos lipidiniu sluoksniu, šiluma ir pH lygiu, tai lemia jų garavimo greitį ir sklaidą. Pavyzdžiui, riebesnė ar gerai sudrėkinta oda geriau „fiksuoja“ kvapo molekules, lėtindama jų garavimą, todėl kvepalai išlieka ilgiau ir intensyviau juntami. Sausesnė oda šį procesą pagreitina“, – pasakoja A. Zabulionė.
Kvepalai, kuriuose dominuoja sunkesnės bazinės natos, pavyzdžiui, dervos, muskusas ar mediena, sudaryti iš lėčiau garuojančių molekulių. Jos išlieka ilgiau, todėl kvapas juntamas net tada, kai uoslė jau prisitaikiusi prie viršutinių natų. Tuo tarpu kvepalai, turintys daug lengvų, greitai garuojančių citrusinių ar gėlių natų, natūraliai išnyksta greičiau.
Be genetikos, anot KTU mokslininkės, kvapo pojūtį veikia ir fiziologiniai veiksniai, ypač hormonai. Pavyzdžiui, moterų uoslės aštrumas gali laikinai padidėti ovuliacijos metu dėl aukštesnio estrogeno lygio. Nėštumo metu dažnai pasireiškia hiperosmija – padidėjęs jautrumas kvapams, kurį sukelia hormonų svyravimai.
„Ilgainiui jautrumas kvapams natūraliai silpnėja, apie 60–70 gyvenimo metus pasireiškia presbiosmija, arba uoslės silpnėjimas dėl amžiaus, nes mažėja uoslės nervų ląstelių skaičius. Be to, virusinės infekcijos, tarp jų peršalimas ar COVID-19 liga, kenksmingi įpročiai, pavyzdžiui, rūkymas, gali laikinai ar visam laikui pažeisti uoslės neuronus ir sumažinti žmogaus gebėjimą jausti kvapus“, – aiškina mokslininkė.
Kvapas neturi tikti – jis turi patikti
A. Zabulionės teigimu, tas pats kvepalų aromatas ant skirtingų žmonių kvepia nevienodai, nes žmogaus oda yra gyva, dinamiška cheminė terpė. Kvepalai – tai reaktyvus skystis, kurio molekulės sąveikauja su odos komponentais. Šį procesą lemia daugybė individualių veiksnių, sukuriančių unikalų, asmeninį kvapo profilį.
„Prakaitas ir didesnė šiluma spartina kvepalų garavimą ir sustiprina gilesnių, sunkesnių bazinių natų, pavyzdžiui, muskuso ar ambros, atsiskleidimą. Dar svarbiau, kad odos bakterijos fermentuoja prakaito ir sebumo junginius, sukurdamos lakias organines rūgštis, kurios formuoja individualų kūno kvapą. Kai kvepalų molekulės susimaišo su šiais metabolitais, gali susidaryti visiškai nauji aromato junginiai. Dėl to tie patys kvepalai ant vieno žmogaus gali atsiskleisti kaip „švarūs“, o ant kito – įgauti „prieskoninį“ ar net „gyvulišką“ atspalvį, atspindintį unikalų mikrobiotos ir kvepalų derinį“, – pažymi mokslininkė.
Ne mažiau svarbūs ir asmeniniai higienos įpročiai. Šiandien sunku rasti nekvapių asmens higienos ar kosmetikos priemonių, prabangiais kvapais kvepia net skalbimo produktai. Dėl to, kai šie kvapai susimaišo, jie gali būti jaučiami visiškai kitaip, ir ne visada į geresnę ar priimtinesnę pusę.
Tiesa, kalbant apie kvepalus, žodį tinka reikėtų pakeisti į patinka, žmogus turėtų kvėpintis taip, kad jam pačiam tai teiktų džiaugsmą. Tačiau kartais, kai abejojame savo pojūčiais ir poreikiais, atsiranda noras išgirsti „eksperto“ patarimą, kuris palengvintų apsisprendimą. Tokiu atveju siekiama ne pamaloninti save, o atspėti, kas patinka kitiems, tarsi užsitikrinti, kad mus užuodęs žmogus iškart pajustų prielankumą, nes atėjome su „mums tinkamu“ kvapu.
„Galime manyti, kad pasirinktą kvapą palankiai įvertins tie, kuriems jis taip pat patinka, tam tikra prasme pritraukiame prie savęs žmones, turinčius panašių pomėgių kaip ir mes. Vis dėlto kvapų pasirinkimas turėtų būti maloni, džiaugsmą teikianti patirtis, o ne stebuklingos formulės paieška. Juolab kad kvepalai yra pasitenkinimo savimi ir savo įvaizdžiu dalis. Juk jie nenulemia, kaip patogiai jaučiamės, ir neturi įtakos nei sveikatai, nei karjeros galimybėms, todėl neteisinga sakyti, kad kvepalai turi tikti. Jie turi patikti ir būti naudojami, paisant kitų žmonių teisės „nesimaudyti“ juose kartu su kvepalų savininku“, – sako A. Zabulionė.
Kvepalai – subtili įvaizdžio detalė
KTU mokslininkė norėtų atskirai perspėti tuos, kurie visiškai nejaučia savo kvepalų. Pasak jos, tokia situacija dažnai atspindi vieną iš dviejų priežasčių: arba tai bandymas išsisukti iš nemalonios situacijos, pavyzdžiui, kai kas nors pasipiktina kvapu ar jo intensyvumu, o žmogus, norėdamas sumažinti įtampą, tiesiog pasako, kad „aš to nejaučiu“, arba tai rodo, kad jis agresyviai perdozuoja kvapus savo aplinkoje. Pastaruoju atveju, anot mokslininkės, toks elgesys gali būti egzistenciškai pavojingas, ir paaiškina, kodėl.
„Kvepalai iš esmės turėtų būti subtili įvaizdžio detalė, atskleidžianti dar vieną asmenybės sluoksnį. Jei kyla poreikis dažnai ir intensyviai kvėpinti save iki tokio lygio, kad dirgiklis tampa visiškai nejaučiamas, reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl toks įprotis susiformavo“, – pastebi A. Zabulionė.
Pernelyg didelis noras kvėpintis gali būti susijęs su pasikeitusiu natūraliu kūno kvapu. Tam įtakos turi hormonai, ligos, vaistai ar net mikrobiotos pokyčiai, todėl reikėtų savęs paklausti: gal nejučiomis įpratau kvėpintis daug ir dažnai, nes pajutau man pačiam nepatinkamą savo natūralaus kūno kvapo pokytį?
„Žmogus to gali nė nesuvokti, bet pasąmoningai ieškoti paprasto, akivaizdaus sprendimo. Tada reikėtų pasitikrinti, ar organizme nevyksta svarbūs pokyčiai, kurių nepastebime ar klaidingai interpretuojame. Atidus savęs stebėjimas gali padėti laiku užkirsti kelią daugeliui sveikatos sutrikimų, todėl to nereikėtų ignoruoti“, – teigia KTU mokslininkė.
KTU inf.