PROFESORIUI SAVO ŠAKNŲ ŽINOJIMAS – DIDŽIAUSIA PASKATA DIRBTI IR KURTI

„Kūrybiškumo genas“

Architektas, paveldosaugininkas, humanitarinių mokslų daktaras prof. Jonas Rimantas Glemža yra kilęs iš garsios Glemžų giminės. Jo tėvas Jonas Glemža, gimęs Kupiškyje, buvo mokytojas, spaustuvininkas, visuomenės veikėjas. Kraštotyrininkės, senųjų papročių puoselėtojos Stefanija, Mikalina ir Elvyra Glemžaitės – J. R. Glemžos tetos. Save jis taip pat laiko kupiškėnu, aktyviai dalyvauja Vilniaus kupiškėnų klubo veikloje.

Profesinė J. R. Glemžos patirtis susijusi ne tik su kūrybine veikla architektūros srityje, bet ir su pedagoginiu, administraciniu, moksliniu darbu.

Su garbiuoju Glemžų giminės atstovu pasikalbėjome apie gyvenimo išmintį, apie kūrybiškumą, kaip jis gimsta, kaip kinta bėgant metams, ir ar iš tiesų egzistuoja vadinamasis kūrybiškumo genas.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Lemtingi pasirinkimai

Pokalbį pradėjome nuo kalbos apie profesijos pasirinkimą. Kas J. R. Glemžą pastūmėjo į architektūrą.

„Matyt, polinkį į architektūrą būsiu paveldėjęs iš tėvo, kuris mėgo piešti, domėjosi dailės dalykais, Lietuvos istorija, kurioje ruseno ir architektūros istorija. Mane irgi domino panašūs dalykai, statybos. Architektūra juk ir yra statybų menas. Pamažu kirbėjo mintis studijuoti šį dalyką. Tėvų draugų dukra buvo architektė. Tai ir jos pavyzdys patraukė.

Kai stojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą, į architektūros studijas pretendavo 4 stojantieji į vieną vietą. Man pasisekė tapti studentu“, – pasakojo pašnekovas.

Kai buvo paskutiniame kurse, į institutą atėjo tuometinės Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovas Antanas Pilypaitis ir jį pakvietė ten dirbti inspektoriumi. Toje inspekcijoje buvo tik keturi darbuotojai.

Taip susiklostė, kad per visą darbinę karjerą J. R. Glemža daugiausia dėmesio ir jėgų skyrė architektūrinio paveldo išsaugojimui. Tai, matyt, prisidėjo ir jo garsiųjų kraštotyrininkių, senojo kupiškėniško paveldo saugotojų tetų Elvyros, Mikalinos ir Stefanijos Glemžaičių, veiklos pavyzdys.

Viskas glaudžiai persipynę

J. R. Glemžos pastangų dėka Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

„Esu šio dalyko iniciatorius. Tuo pradėjau rūpintis dar sovietiniu laikotarpiu. Reikėjo šią idėją paskleisti plačiai pasaulyje rašant apie Vilniaus senamiestį ir jo renovaciją tarptautiniams leidiniams, kad visi suprastų istorinę senamiesčio svarbą pasaulio mastu. Vienas toks išsamus mano straipsnis pateko ir į Italijoje leidžiamą leidinį. Vėliau UNESCO parengti visi dokumentai, kurių reikėjo, kad Vilnius būtų įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Reikalai pajudėjo tik tada, kai Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, 1992 metais tapo savarankiška UNESCO nare. Po dvejų metų, 1994-aisiais, Pasaulio paveldo komiteto sesija nutarė įtraukti Vilniaus senamiestį į tą sąrašą pagal anksčiau pateiktus dokumentus.

Pasaulio paveldo komitetas tais metais posėdžiavo Tailande. Lietuvos atstovai negalėjo ten nuvažiuoti, dalyvauti ir tiesiogiai išgirsti gerą žinią. Sunkus tuomet buvo metas. Toli keliauti paprasčiausiai stigo ir finansinių išteklių“, – prisiminė J. R. Glemža.

Kūryba, mokslinis, pedagoginis ir administracinis darbas profesoriaus veikloje glaudžiai persipynęs. Kokia veikla buvo arčiau širdies, jis negalėjo išskirti. Viskas vienodai svarbu ir tos veiklos papildė viena kitą.

Pedagoginę gyslelę, matyt, bus paveldėjęs iš savo mamos ir tėvo, kurie buvo mokytojai, o pilietiškumas, organizaciniai sugebėjimai, begalinis darbštumas irgi bus, ko gero, ne tik išsiugdytos, bet ir iš šeimos, giminės gelmių perimtos savybės.

Dėstomi dalykai buvo susieti su paveldosauga, meno istorija. Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) J. R. Glemža dėstė nuo 1972 iki 2015 metų. Paralėliai skaitė paskaitas ir Vilniaus universiteto Istorijos ir Komunikacijos fakultetuose, taip pat Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno technologijos universitete.

„Šiuo metu paveldosaugos specialistai rengiami Vilniaus universitete. Čia studentams sudarytos galimybės rinktis šios srities magistrantūros studijas.

Dailės akademija rengia restauratorius. Man teko būti šioje aukštojoje mokykloje Paminklotvarkos (dabar Restauravimo) katedros steigėju su rektoriaus prof. Arvydo Šaltenio pagalba. Keletą metų tai katedrai ir vadovavau. Čia rengiami sienų tapybos, interjero, skulptūros, tekstilės ir kitų dailės sričių restauratoriai“, – džiaugėsi pašnekovas.

J. R. Glemža tyrinėjo Lietuvos istorinius interjerus. Šios srities tyrinėtoju tapo netikėtai. Į tuos dalykus teko įsigilinti rašant disertaciją.

Paklausus, koks interjeras paliko didžiausią įspūdį, pašnekovas atsakė, kad sunku vieną išskirti, priklauso nuo laikotarpio. Antai gotikos interjeras yra to meto pilyse ir bažnyčiose. Baroko laikotarpio įspūdingiausi tik bažnyčių interjerai (Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios, Šv. Onos, Bernardinų bažnyčių), o klasicizmo laikotarpio nepralenkiamas architektas, kilęs iš Kupiškio krašto, yra Laurynas Stuoka-Gucevičius, Vilniaus katedros rekonstrukcijos XVIII a. autorius. Jis suprato paveldosaugos svarbą ir katedros perstatymo metu, siekdamas apsaugoti barokinę Šv. Kazimiero koplyčios puošybą nuo galimų pažeidimų, liepė ją užmūryti.

Pakrypus kalbai apie paties įgyvendintus svarbiausius projektus, kurie pareikalavo daugiausia kūrybinių pastangų, J. R. Glemža papasakojo, kad jo studijų kryptys buvo dvi – architektūra ir urbanistika (miestotyra, miestų planavimas ir statyba).

„Man labai rūpėjo Vilniaus, Kauno, Kėdainių senamiesčiai. Aš pirmas pasiūliau Klaipėdos senamiestį įtraukti į saugotinų paveldo objektų sąrašą.

Labai svarbus buvo Lietuvos teritorijos, Vilniaus bendrojo plano rengimas su kolegomis, taip pat Medininkų pilies donžono atstatymas. Tuo metu dirbau Paminklų restauravimo instituto vyriausiuoju architektu. Šiems darbams laimėtas konkursas, gautos Europos Sąjungos lėšos Medininkų pilies tvarkymui ir ši pilis atgimė“, – teigė pašnekovas.

Apie vertybes ir kultūrinį paveldą

Ar šiuolaikinė visuomenė deramai vertina kultūrinį paveldą, ar tai laikoma didele vertybe? Apie tai irgi pasikalbėjome su J. R. Glemža. Profesorius prisiminė, kad daug visokių išbandymų patyrė ši šalies kultūrai svarbi veiklos sritis.

„N. Chruščiovo valdymo laikais pradėjus atstatinėti Trakų pilį, iš Maskvos sulaukta kritikos. Laikraštyje „Izvestijos“ pasirodė straipsnis „Ar laikas atstatinėti feodalų pilis?“, po to Lietuvai sumažintas visų paveldo paminklų restauravimo finansavimas. Keli aukšti šios srities pareigūnai atleisti iš darbo, tarp jų ir A. Pilypaitis, buvęs pirmasis mano viršininkas.

Kai 1964 metais pasikeitė aukščiausia sovietinė valdžia, Lietuvai rūpėjo atstatyti finansavimą ir sustiprinti restauravimo darbus Trakų pilyje“, – sakė pašnekovas.

J. R. Glemža įsitikinęs, kad kultūrinis paveldas ir šiandien laikomas didele vertybe.

Tik visokie išbandymai šioje srityje susiję su naujų technologijų taikymu, kompiuterizuotomis valdymo sistemomis, skaitmeniniu registru. Vis dėlto naujos technologijos pagerino restauravimo darbų kokybę.

Antra vertus, pasak profesoriaus, sunkiai kelią skynėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsaugos įstatymas. Tuo klausimu net į prezidentą Algirdą Brazauską kaip tuometiniam Paminklotvarkos departamento direktoriui jam reikėjo kreiptis, kad šio įstatymo priėmimas išjudėtų iš mirties taško. Toks įstatymas priimtas 1994 metais, o po dvejų metų ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas.

Rašo knygą

J. R. Glemža šiemet sulaukė garbingo 90 metų jubiliejaus. Aktyvia darbine veikla nebeužsiima, bet toliau rūpinasi visuomeniniais reikalais. Profesorius aktyviai dalyvauja Restauratorių sąjungos veikloje. Taip pat yra ir Architektų sąjungos narys, tik čia jau nebeaktyvus. Šiandien kita jį dominanti sritis yra įstatymai, ypač reglamentuojantys paveldosaugą.

„Šiuo metu įstatymai labai pučiasi, o principiniai klausimai virsta vos ne instrukcijomis. Viskas subiurokratėjo. Lietuvoje įstatymai dvigubai ilgesni nei Estijoje. Valdininkams tai leidžia mažiau galvoti. Jie tik automatiškai vykdo tas instrukcijas. Nebėra jokios sampratos, kas sudaro paveldo vertybę, kokie gali būti jos apsaugos keliai ir pan.“, – išsakė savo nuomonę ir apgailestavo J. R. Glemža.

Profesorius išleido tris knygas. Ketvirtos leidybą sutrukdė koronaviruso pandemija. Šią knygą iki galo žada parengti per trejus ar ketverius metus. Tai bus leidinys apie paveldosaugą ir paveldo tvarkybą daugiau dėmesio skiriant tiems žmonėms, kurie prie to prisidėjo, ypač restauratoriams. Su daugeliu šių žmonių jam teko darbuotis ir asmeniškai pažinoti. Visiems bendradarbiaujant 1994 metais gimė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, įsteigta sekant Norvegijos ir Švedijos pavyzdžiu, bet su lietuviška specifika. Jis buvo šios komisijos pirmininkas.

Kupiškėniškas motyvas

J. R. Glemža artimai bendravo su tetomis, ypač su Mikalina. Ji pirmoji Kaune iš gimdymo namų jį išnešė.

„Mama labai sunkiai gimdė dvynius. Aš išgyvenau, o mano dvynė sesutė mirė. Taigi teta Mikalina savo bute manimi rūpinosi pirmomis gyvenimo dienomis, kol mama sustiprėjo, ir galėjau grįžti į savo tėvų šeimą.

Su šia teta visą gyvenimą siejo labai artimi ryšiai. Senatvėje ji gyveno mūsų namuose Vilniuje, kur ir užgeso“, – pasakojo J. R. Glemža.

Teta Elena gyveno Kaune jo tėvų namuose, mansardoje, nuo 1936 metų. Pasitraukė į Vakarus 1944 metais, nes jos žentas dirbo inžinieriumi vokiškoje įstaigoje.

Profesorius užaugo su broliu Liudu ir seserimi Regina. Prieš metus Liudas išėjo į Dausas. Jis buvo statybų inžinierius. Reginai sukako 80 metų. Ji dirbo šeimos gydytoja.

Jau minėta, kad J. R. Glemžos mama Liuda Glemžienė (Vilėniškaitė), baigusi mokytojų seminariją, visą gyvenimą mokytojavo. Iš pradžių pedagoginį darbą dirbo žemės ūkio mokyklose, o vėliau ilgus metus buvo pradinių klasių mokytoja. Ji irgi kilusi iš Kupiškio krašto, iš Kikonių kaimo.

Profesoriaus tėvas Jonas Glemža gimė Kupiškyje. Bobutė Ona Glemžienė (Simanavičiūtė), kilusi iš Paketurių, garsėjo kaip gera dainininkė, mokėjo daug liaudies dainų. Senelis Mykolas Glemža, kilęs iš Repeniškio kaimo, dirbo Kupiškyje Kenigšteterio vaistinėje, vaistininko padėjėju. Senelių šeimoje augo aštuoni vaikai. Šešios dukros Elvyra, Mikalina, Stefanija, Elena, Pranciška ir Paulina bei du sūnūs Petras ir Jonas. Pasak J. R. Glemžos, dėdė Petras buvo kariškis ir nebegrįžo po kautynių Šiaurės Kaukaze. Daugiau apie jo likimą šeima nieko nežino. Elena, Pranciška ir Paulina gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Amerikoje man teko aplankyti tetą Eleną. Pranciška ir Paulina į tą šalį emigravo 1911 metais. Susitikau ir su teta Pranciška, tik Paulinos nesu matęs“, – sakė J. R. Glemža.

Vienerius metus jis gyveno ir Kupiškyje. Čia 1942 metais baigė antrą pradžios mokyklos skyrių. Pusmetį mokėsi mediniame pastate Vytauto g. Ten kiemo gilumoje buvo mokyklai pritaikytas nedidelis namelis. Kitą pusmetį jo klasę perkėlė į buvusią žydų mokyklą P. Pajarskio g. (dabar Alyvų g.).

„Į Kupiškį ir taip atvažiuodavau pas gimines paviešėti ir iš Kauno. Račiupėnuose gyveno mano mamos sesuo. Ji buvo Kupiškio viršaičio Domo Vaitkūno sesuo. Čia dažniausiai apsistodavau. Aplankydavau ir Kupiškyje, Maironio gatvėje, gyvenusią tetą Stefaniją Glemžaitę.”

„Savaitgaliais ir su nakvyne. Ten būdavo linksma, nes susipažinau ir su aplink gyvenusiais savo bendraamžiais“, – prisiminė pašnekovas.

J. R. Glemža papasakojo, kaip per Kultūros ministeriją pasiekta, kad Kupiškyje įsikurtų muziejus. Tiesa, jis netapo savarankiška įstaiga, bet įkurtas kaip Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas. Tam postūmį davė ir 1961 metais surengta jo tetų E., M., S. Glemžaičių etnografinių rinkinių paroda. Tiesa, pasak profesoriaus, Kupiškio muziejaus pradžia buvo po 1940 metų, kai eksponatams skirti keli kambariukai.

J. R. Glemža globojo Kupiškio muziejaus priestato statybą. Profesorius priminė, kad jo giminei visuomet buvo ir tebėra svarbus Kupiškis, jo istorija ir kultūrinis palikimas. Antai jo tetos Elenos dukra, gyvenanti Amerikoje, prisidėjo pinigine parama prie knygos apie Kupiškį leidybos.

„Prieš keletą savaičių buvau su artimaisiais Kupiškyje. Aplankėme abiejų senelių, tetų kapavietes, aptvarkėme. Užsukome ir į Kupiškio muziejų. Perdaviau muziejininkams M. Glemžaitės rankraštinius du tomus atsiminimų iš mokymosi ir gyvenimo Peterburge, Šiaurės Kaukaze laikotarpio.

Pasižvalgėme ir po Kupiškį. Jis gražiai tvarkomas. Į akį krito atnaujinta miesto aikštė. Tebestovi išgražėjęs Kultūros namų pastatas, kurio statybas irgi teko kuruoti“, – prisiminė lankymosi šiais metais Kupiškyje akimirkas pašnekovas.

Muziejininkė Aušra Jonušytė, pateikusi daug informacijos rengiant šį straipsnį, sakė, kad J. R. Glemža ne kartą bendradarbiavo su muziejumi leidžiant įvairius kraštotyros leidinius, pateikė ne vieną straipsnį, taip pat prisidėdavo organizuojant renginius, įprasminančius jo tetų Glemžaičių atminimą. Profesorius Kupiškio muziejui perdavė giminės nuotraukų albumą.

J. R. Glemža neseniai dalyvavo atidarant Seime kupiškėnų tautodailininkų parodą.

„Vilniuje gyvenu nuo 1958 metų. Mane prisijungti prie Kupiškėnų klubo veiklos pakvietė pirmas šio klubo prezidentas a. a. Žybartas Simonaitis (Simanavičius iki 1994 m.). Negalėjau neatsiliepti į kvietimą, juolab kad kvietė kolega architektas, daug nuveikęs kultūros paminklų restauravimo srityje. Be to, Kupiškis visuomet buvo ir yra mano širdyje“, – tvirtino pašnekovas.

Apie šeimą

J. R. Glemža papasakojo ir apie savo šeimą. Jo žmona Ona Aldona Glemžienė (Pavalkytė) yra anglų kalbos docentė. Dėstė tuometiniame Vilniaus inžinerijos ir statybos institute, buvo šios aukštosios mokyklos Užsienio kalbų katedros vedėja. Jos pavardė suvalkietiška, bet seneliai kilę iš Žemaitijos. Senelis buvo Palangos gimnazijos mokytojas. Jos mama gimė Šveicarijoje, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, į Lietuvą grįžo tarpukariu. Turėjo dvigubą (Lietuvos ir Amerikos) pilietybę.

Profesoriaus dukra Jonė Glemžaitė-Rukšėnienė yra Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto biologė-mikologė (mokslų daktarė).

Sūnus Aldas Glemža – matematikos mokslų daktaras, daug dirbo Vilniaus universitete. Šiuo metu dirba privačioje kompanijoje informacinių technologijų ir audito specialistu.

„Dukra vardą gavo pagal tėvą, o sūnus pagal mamą. Laikėmės tokios šeimos tradicijos. Turiu septynis anūkus ir vieną proanūkį. Sūnus turi penkis vaikus. Visų vardai iš „g“ raidės – Gediminas, Gabrielius, Gelminė, Goda, Grėtė. Gabrielius ir Gelminė yra dvyniai“, – sakė pašnekovas.

Anūkas Gediminas baigė Glazgo universitete elementariųjų dalelių fiziką, studijuoja Hamburge doktorantūroje. Gabrielius Kembridžo universitete studijavo krašto ekonomiką ir informacines technologijas. Abudu yra mokslo daktarai. Gelminė tapo aktore, baigusi Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Goda ir Grėtė dar gimnazistės.

Jonės dukra Augustė yra viešbučių ir turizmo vadybininkė. Studijavo Vilniaus kolegijoje ir pagal studentų mainų programą studijas baigė Birmingemo universitete. Kita jos dukra Jorė kolegijoje baigė kosmetologijos studijas. Turi privatų kosmetikos kabinetą ir sėkmingai dirba grožio srityje.

Profesorius jau turi ir vieną proanūkį. Tai mažasis Leonas, Augustės sūnus.

Paklaustas, ko palinkėtų jaunimui, kuris pradeda savo gyvenimo kelią, J. R. Glemža atsakė, kad visų pirma linki gerbti savo tėvus ir savo gimines, gimtąsias vietas. Tai kiekvieno žmogaus šaknys. Iš praeities mes semiamės energijos. Tad turime praeitį prisiminti ir puoselėti. Tai mus stiprina.

„Mano abu tėvai buvo kilę iš Kupiškio krašto. Tėvas nuo 1924 metų gyveno Kaune, bet palaikė namuose kupiškėniškas tradicijas, papročius, kalbą. Dar ir šiandien prisimenu, kad svečiai niekada neis prie vaišių pilno stalo, kol „prošymo nebuvo“. Giminės istorijos žinojimas, savo šaknų žinojimas man didžiausia paskata dirbti ir kurti“, – tvirtino prof. J. R. Glemža.

Biografijos štrichai iš enciklopedijos

Jonas Rimantas Glemža gimė 1935 metų kovo 20 dieną Kaune.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pateiktais duomenimis, J. R. Glemža 1959 metais baigė Kauno politechnikos institutą. 1958–1963 metais dirbo Architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje (inspektorius, viršininkas), 1963–1986 metais – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje: 1963–1979 m. Muziejų ir kultūros paveldo apsaugos valdybos viršininkas, 1979–1986 metais kultūros ministro pavaduotojas, 1986–1994 metais Paminklų restauravimo instituto (iki 1992 m.) vyriausiasis architektas, 1994–1996 metais Paminklotvarkos (vėliau ir Kultūros vertybių apsaugos) departamento direktorius, 1995–1996 metais ir Kultūros ministerijos sekretorius. 2003–2009 metais Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas.

Nuo 1972 metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki 1990 Dailės institutas), 1999–2003 metais Paminklotvarkos katedros vedėjas, profesorius (2003). 1981–1990 metais Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) viceprezidentas, 2000–2002 metais Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas.
Svarbiausi projektai: Medininkų pilies donžono atstatymas (su architekte M. Mikulionyte, konstruktoriumi J. Mendelevičiumi, 1994–2000), Lietuvos teritorijos, Vilniaus bendrojo plano (abu 1999 metais; kultūros paveldo dalis) vienas autorių.

Parašė šias knygas: „Lietuvos architektūros paminklai: Apsauga ir restauracija“, „Architektūros paminklai TSRS miestų struktūroje“ (su kitais, abi 1978, rusų kalba), vadovėlį „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas“ (2002), „Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas“ (2014).

J. R. Glemža daugiau kaip 61 metus dirbo paveldosaugos srityje. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui. Jo veikla yra svarus indėlis rengiant paveldosaugos specialistus. J. R. Glemžos dėka Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

J. R. Glemžai 2005 metais įteiktas Lietuvos architektų sąjungos Garbės ženklas, 2010 metais už nuopelnus Lietuvos architektūros menui – Architektūros riterio ordinas. 2019 metais paveldosaugininkas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus Vilniaus architektūriniam paveldui.

J. R. Glemža 2024 metais apdovanotas Kultūros paveldo departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui“ už viso gyvenimo nuopelnus savo darbais saugant Lietuvos kultūros paveldą: už iniciatyvas ir tiesioginį dalyvavimą kuriant ir vadovaujant paveldo apsaugos institucijoms, už indėlį garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, už savo patirties ir žinių perdavimą jaunajai paveldosaugininkų, restauratorių kartai ir formuojant jų rengimo sistemą, už įgyvendintus kultūros paveldo objektų tvarkybos, restauravimo, pritaikymo projektus ir aktyvią žinių, istorijų apie kultūros paveldą sklaidą.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur