„Kūrybiškumo genas“
Kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė Vida Augustinaitė-Žilinskienė savo darbais garsino ir tebegarsina Kupiškio kraštą. Skodinių kaime dar tebėra kaskart jos aplankoma tėvų sodyba.
V. Žilinskienė daug prisidėjo leidžiant įvairias kraštotyros knygas. Jos prisidėta ir prie „Kupiškėnų enciklopedijos“, ir prie knygų serijos „Kupiškėnų biblioteka“ kelių knygų redagavimo. Mokslininkė, kaip ir jos vyras prof. Pranas Juozas Žilinskas, yra kultūros ir istorijos almanacho „Kupiškis“ straipsnių autorė. Parašė prisiminimų apie gimtąjį kaimą, mokslą Skodinių ir Kupiškio mokyklose.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Į studijas – per kliūtis ir atradimus
Išties Vidos Augustinaitės-Žilinskienės gyvenimo kelias, karjera susidėliojo nestandartiškai – nuo matematikos, inžinerinių ir techninių dalykų iki, rodos, priešingos srities, filologijos, humanitarinių mokslų.
Antra vertus, gal ir nebekeisti šios mokslininkės karjeros šuoliai išgirdus, kad mokykliniais metais svarbiausi dalykai buvo matematika ir skaitymas. Dėl matematikos labiausiai kaltas Skodinių mokytojas Juozas Černius, gyvenęs pas tėvus „ant buto“, padėdavęs spręsti uždavinius ir nuolat kalęs į galvą, kad Kupiškio mokykloje bus blogai, jei nesimokys matematikos.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
„Jei būčiau galėjusi laisvai rinktis, greičiausiai būčiau pasirinkusi istorijos studijas. Iki šiol su malonumu skaitau visus istorinius romanus, žiūriu istorinius filmus“, – sakė Vida, paklausta, ar rinktųsi tas pačias studijas.
Ji laisvai rinktis mokslų negalėjo, nes nesisekė su komjaunimu, baigdama Kupiškio vidurinę mokyklą, gavo labai prastą charakteristiką. Jai sakyta, kad su tokia charakteristika neįstos į jokią aukštąją mokyklą.
Tad nuleido rankas, bet iš Subačiaus atvažiavusi krikšto mama, pradinių klasių mokytoja, paragino vis tiek bandyti kažkur stoti.
„Į mediciną nenorėjau, bijojau, o pedagogika visiškai netraukė kaip ir kolūkinis žemės ūkis. Taigi liko inžineriniai mokslai. Nutariau, kad jie nesusiję su politika, gal lengviau priims.
Parašiau prašymą studijuoti Kauno politechnikos institute audimo technologiją. Lyg ir įsivaizdavau, kas čia per specialybė.
Kai laikiau stojamąjį matematikos egzaminą, mus egzaminavo Elektrotechnikos ir radiotechnikos fakulteto dekanas. Jis kai kuriuos studentus pradėjo kalbinti pereiti į jo fakultetą. Manęs klausinėjo, ar įstosiu. Atsakiau, kad nežinau. Bloga charakteristika. Jis patarė pasiimti dokumentus ir ateiti į jo fakultetą. Pasitariau su giminėmis, pas kuriuos buvau tuo metu apsistojusi, ir pasirinkau radiotechnikos studijas. Įstojau nesunkiai. Matematika man sekėsi.
Mokykloje kviesdavo dalyvauti olimpiadose. Pirmą semestrą baigiau puikiais pažymiais. Viskas gerai sekėsi, kol neužkliuvo kupiškėnams. Iš rajono partijos komiteto atkeliavo reikalavimas mane pašalinti iš studentų. Mano likimą svarstė instituto partorgas, rektorius ir dekanas. Svariausias dekano argumentas mane palikti buvo tai, kad visų dalykų egzaminus išlaikiau penketais, aukščiausiu penkiabalės sistemos įvertinimu. Bet tai manęs neišgelbėjo. Instituto vadovybė turėjo paklusti partijos funkcionierių reikalavimui“, – pasakojo Vida.
Rektorius prof. Kazimieras Baršauskas patarė negrįžti į Kupiškį, o įsidarbinti Kaune, gauti iš darbovietės gerą charakteristiką ir kitais metais vėl laikyti stojamuosius egzaminus.
Vida įsidarbino Kauno statistikos technikume sekretore-mašininke. Labai stengėsi dirbti ir gavo gerą charakteristiką. Antrą kartą stojant į institutą jai tereikėjo išlaikyti vienintelį matematikos egzaminą ir vėl buvo priimta į tą pačią specialybę. Išduota net ta pati studijų knygelė.
„Be galo buvau dėkinga matematikos dėstytojui Jonui Matulioniui ir rektoriui, kad taip susiklostė mano studijų reikalai, kad jie manyje įžvelgė tą mokslo potencialą.
J. Matulionis nuolat kviesdavo mane prie lentos atsakinėti. Tinginiauti nebuvo kada. Galima sakyti, kad mane laikė ant trumpo pavadžio. Su dėstytoju susitikau po daugelio metų, kai buvau apsigynusi disertaciją, vienoje mokslinėje konferencijoje apie matematikos metodų taikymą kituose moksluose.
Dėstytojas labai džiaugėsi, kad jį prisiminiau. Paklausė, kurgi dingo tie mano pūsti žandai. Aš prisiminiau, kad jis mane vadino kūdikiu plaukuotu iš Kupiškio. Per tą susitikimą dėstytojui vėl padėkojau už viską“, – prisiminė pašnekovė.
Užsispyrė į sostinę
Baigusi studijas ir įgijusi radijo inžinieriaus kvalifikaciją, Vida galėjo likti Kaune. Jai siūlyta dėstyti politechnikume. Bet mergina veržėsi į Vilnių. Nutarė paimti paskyrimą dirbti sostinėje vadinamojoje „pašto dėžutėje“, t. y. su karine pramone susijusioje gamykloje. Kai kurie dėstytojai skeptiškai vertino šį jos pasirinkimą, net kvailu pavadino.
Tik tai nepaveikė jos apsisprendimo. Vyresnės studentės ten atliko praktiką ir labai išgyrė darbo sąlygas. Tai buvo vienas motyvų ten įsidarbinti ir jai. Vida pati nebuvo praktikoje prieš diplomą, nes dalyvavo studentų dainų ir šokių kolektyve „Nemunas“, kuris tuo metu rengėsi pasirodymams. Šiek tiek susipažino tik su darbu Kauno „pašto dėžutėje“, kur aplinka buvo lietuviška.
Žinojau, kad Vidos vyras Pranas Juozas ją nusižiūrėjo irgi tame dainų ir šokių kolektyve iš choro aukštumų. Buvo įdomu išgirsti pašnekovės pažinties versiją.
„Šokėjai turėjo mokėti tinkamai užrišti tautinės juostelės mazgą pakaklėje. Veidrodžių nebuvo. Geriausia būdavo, kai kitas tą mazgą suriša. Man gana gerai tai sekėsi. Eilė nusidriekdavo. Kartą tos eilės gale pamačiau du vaikinukus. Jau buvau nusiteikusi jiems nebepadėti, nes reikėjo skubėti į pasirodymą. Tik atkreipiau dėmesį, kad vienas jų lyg ir nieko. Užrišau jam tą juostelę ir gavau du saldainius. Juos atidaviau draugei, o ši paprašė parodyti, kas toks vaišingas. Bet ilgai to vaikinuko nebemačiau. Tik vėliau jis pats mane sutikęs užkalbino. Taip ir pradėjome draugauti“, – papasakojo pašnekovė.
Kai neteko slaptumo kategorijos
Atvažiavusi į sostinę, Vida įsidarbino Vilniaus „pašto dėžutės“ Karinių prietaisų skyriaus konstruktorių biure. Kartu pradėjo dirbti ir keli vaikinai iš jos kurso. Konstruodavo 20 kanalų karinius magnetofonus, darė ir vieną naują prietaisą. Jų grupėje dirbo vienas inžinierius radistas, vienas inžinierius mechanikas ir vienas kariškis. Pastarojo žodis visuomet būdavo lemiamas. Darbovietėje vyravo rusų kalba. Nepageidauta, kad ir tarpusavyje lietuviai kalbėtų savo gimtąja kalba.
Taigi, pasak Vidos, Vilniuje gyventi buvo sudėtinga ne dėl darbo, o dėl aplinkos. Net mąstyti pradėjo rusiškai. Kartą naktį prabudusi rusiškai paprašė vyro, kad jis uždarytų balkono duris. Ta kalba rėžėsi į sąmonę. Darbe gerai pramoko rusiškai rašyti visokius tarnybinius raštus, nes tekdavo bendrauti su detalių užsakovais kitose gamyklose, aprašyti, pvz., kaip prietaisas dirba tropinėmis sąlygomis ir pan.
„Toje gamykloje buvo trys slaptumo kategorijos. Trečia kategorija pati mažiausia, ją turėjau pradėjusi dirbti. Bet į Maskvą jau buvo nusiųstas prašymas suteikti man antrą slaptumo kategoriją, nes reikėjo ten važinėti atsiskaityti darbo reikalais. Kai ištekėjau ir pakeičiau pavardę, nuėjau į Kadrų skyrių pateikti duomenų apie savo vyrą. Pasakiau, kad jis gimęs Buenos Airėse, tai to skyriaus darbuotojas rusas iš pradžių nesuprato, ką sakau, ir nemokėjo užrašyti to miesto pavadinimo. Po santuokos prasidėjo nemalonumai. Iš Maskvos gautas atsakymas, kad negali suteikti antros slaptumo kategorijos. Negana to, man visiškai panaikinta slaptumo kategorija. Nebegalėjau prieiti prie duomenų, kurie reikalingi darbe. Nebeliko kitos išeities, kaip rašyti prašymą, kad atleistų. Mano prašymą patenkino. Keblumų nekilo, nors nebuvau pagal paskyrimą toje gamykloje išdirbusi būtinų trejų metų“, – pasakojo Vida.
Tuo metu Viešintose pastatytas ir paleistas radijo ir televizijos retransliatorius. Kilo minčių Vidai su vyru važiuoti ten dirbti. Arti Kupiškis. Žadėtas ir gyvenamasis plotas. Bet neįvyko šis jų gyvenimo pasikeitimas. Viskas pasisuko kita linkme.
Mokslo duris pravėrus
Viena Vidos draugė dirbo Vilniaus universitete italų kalbos specialiste. Ji ir pasakė, kad universitetas ieško inžinieriaus. Taip 1967 metais Vida tapo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto fonetikos laboratorijos vyr. inžiniere ir čia dirbo iki 1986 metų. Aptarnaudavo fonetikos prietaisus, vieną ir sukonstravo pagal Fizikos instituto parengtus dokumentus.
„Čia mano patirtis buvo kitokia. Net paskaitas studentams skaičiau apie technines audiovizualines priemones.
Jie turėjo mokėti naudotis magnetofonais, mokydamiesi pagal jų įrašus fonetikos.
Darbe vyravo gera atmosfera. Buvo gera linkintis prof. Aldonas Pupkis, tada vadovavęs laboratorijai. Jis mane paskatino eiti į aspirantūrą“, – pasakojo pašnekovė.
Jai ruošėsi iš elektroninės informacijos pakraipos rašyti darbą, kaip per transatlantinį kabelį perduodama užkoduota informacija per žodžių vartojimo dažnumą. Užsikabino už tos žodžių dažnumo sąvokos. A. Pupkis jai paaiškino, kad yra kalbų dažniniai žodynai. Deja, lietuvių kalba tokio neturi.
Pasidomėjusi sužinojo, kad iš artimiausių kaimynų šį žodyną turi latviai. Pasakė A. Pupkiui, kad reikia pabandyti tokį ir lietuvių kalbos žodyną sudaryti. Jis tam sumanymui pritarė. Leisdavo jai laisvesniu nuo darbo laiku eiti į biblioteką.
Tuo metu atsirado pirmos didelės skaičiavimo mašinos. Vilniaus universiteto Skaičiavimo centre Filologijos fakultetui buvo duotos darbo valandos. Iš pradžių nedaug kas jomis naudojosi. Vida pirma iš lietuvių kalbininkų pradėjo išsamius statistinius lietuvių kalbos tyrimus ir sudarė pirmus lietuvių kalbos dažninius žodynus. Ji 1977 metais elektronine skaičiavimo mašina „Minsk-32“ sudarė pirmą lietuvių kalbos dažninį žodyną, skaičiuotą iš 300 000 publicistikos tekstų žodžių pavartojimų.
Visą dažninį žodyną sudaro 4 žodynai: žodžių dažninis žodynas mažėjančio dažnio tvarka, žodžių dažninis žodynas abėcėlės tvarka, žodžių formų dažninis žodynas mažėjančio dažnio tvarka ir žodžių formų dažninis žodynas abėcėlės tvarka. Žodynų rankraščiai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1990 metais išspausdintas tik žodžių dažninis žodynas mažėjančio dažnio tvarka.
Pasak Vidos, lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas žodis „ir“, o dažniausia raidė „i“, nes ji ne tik garsą žymi, bet yra ir minkštumo ženklas. Antra pagal dažnumą raidė „a“, trečia – raidė „s“.
„Iš žodynų disertacijos nepadarysi. Tam reikėjo atlikti analizę. Tad vadovaujant dr. Tamarai Jokubaitei iš Latvijos mokslų akademijos Latvių kalbos instituto, 1980 metais parašiau ir apsigyniau disertaciją „Lietuvių kalbos publicistikos tekstų morfologijos statistinė analizė lietuvių kalbos publicistikos dažninio žodyno duomenimis“. Prieš tai, kad galėčiau atlikti tyrimus, pramokau latvių kalbos“, – apie savo kelią į kalbotyrą pasakojo pašnekovė.
Nuo 1994 iki 1996 metų pagal tą pačią metodiką iš keturių funkcinių lietuvių kalbos stilių tekstų (iš kiekvieno stiliaus tekstų po 300 000 žodžių pavartojimų; iš viso 1,2 mln. žodžių pavartojimų) parengė (kartu su Laima Grumadiene) po šešis kompiuterinius kiekvieno stiliaus žodynus. Iš visų šių sudarytų žodynų išleisti tik du: „Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas mažėjančio dažnio tvarka“ (1997 m.) ir „Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas abėcėlės tvarka“ (1998 m.). Žodžių formų žodynai ir atgaliniai žodžių ir žodžių formų žodynai yra kompiuteriniu pavidalu.
1987–1994 metais rengė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečio leidimo kompiuterinį žodyną su duomenų paieška pagal įvairias žodyne esančias nuorodas. Iš šio žodyno sudarė ir išleido „Dabartinės lietuvių kalbos atgalinį žodyną“ (1995 m.).
Paklausta, kodėl jai dar prireikė lietuvių kalbos ir literatūros studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, Vida atsakė, kad apsigynusi disertaciją, norėjo dėstyti ir studentams. Tad pamanė, kad jei turės lituanisto diplomą, bus geriau.
Taip ir nutiko. Toliau per visą savo darbinę veiklą ji derino dėstytojos ir mokslininkės veiklą. Buvo Matematikos ir informatikos instituto Mokslinių tyrimų automatizavimo laboratorijos Lingvistinių darbų kompiuterizavimo skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė, dėstė lietuvių kalbą kitataučiams ir matematinę lingvistiką. Buvo Mykolo Romerio universiteto Kalbos kultūros katedros docentė, katedros vedėja.
„Tas mano gyvenimas tikra atsitiktinumų grandinė. Stebuklingai ištrūkau iš gamyklos, netikėtai užsikabinau už žodžių dažnumo. Bet darbo reikėjo daug įdėti. Tik jaunystė gali tokį krūvį pavežti“, – tarsi apibendrindama savo karjeros vingius kalbėjo Vida.
Dabartis ir gimtinės prisiminimai
Vida jau penkiolika metų nebedirba. Atėjo užtarnautas poilsis. Mėgsta skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius. Dabar gyvenimas teka ramia, buitiška tėkme. Dienas praskaidrina anūkų, vaikų apsilankymai.
Į gimtuosius Skodinius atvažiuoja keletą kartų per metus labai trumpam, aplankyti kapų, kaimynų. Vyras ten nori ilgiau pabūti, bet jos ši vieta nebetraukia. Atvažiavus sugrįžta vaikystės baimė, ten labai tuščia, vakarais apima nerimas. Anksčiau, kai dar buvo paauglys, labai mėgo Skodiniuose lankytis ir ilgiau pabūti dukros sūnus.
Vida papasakojo, kad užaugo prie močiutės Marijonos Balaišienės-Laužikaitės. Senelis mirė anksti, palikęs žmoną su trimis vaikais. Močiutė stengėsi vaikus pastatyti ant kojų.
„Mano tėvelis, kilęs iš Bukėnų kaimo, jaunystėje dirbo eiguliu, nors didelių mokslų nebuvo baigęs. Vedęs mamą ūkininkavo kaip užkurys jos tėviškėje. Mama buvo išmokusi siūti, baigusi šeimininkavimo žiemos mokyklą. Tėvelis ir anksti miręs mamos brolis buvo šauliai. Jiems rūpėjo visuomeninė veikla.
Vėliau, kaip ir daugelis kaimo žmonių, tėvai dirbo kolūkyje. Jų šeimoje užaugau viena. Tiesa, pas mus kelerius metus gyveno iš Sibiro grįžęs mano pusbrolis. Jis atvyko vienas, nes tuo metu pradėta pirmiausia tremtinių vaikus leisti į Lietuvą, o tik po kelerių metų galėjo sugrįžti ir jų tėvai. Tas laikas buvo smagus, pasijutau tarsi turėčiau brolį. Su pusbroliu labai gerai sutariau“, – pasakojo pašnekovė, paklausta apie savo tėvų šeimą.
Vida kuklinosi, kad nei ji su vyru kuo ypatingi, nei jų vaikai. Smagu, kad visi baigė mokslus ar dar jų siekia. Tam visiems užtenka gabumų. Svarbiausia, kad dirbtų mėgstamą darbą, gerai tarpusavyje ir su kitais sutartų ir jaustųsi laimingi.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur