MEZGIMAS DAUMANTEI – TARSI MINČIŲ HIGIENA

Iš Kupiškio rajono, Alizavos, kilusi Daumantė Strelčiūnienė savęs neįsivaizduoja be mezgimo. Jos rankose mezginys yra nuolat, kai tik turi laisvą minutę. Šis pomėgis padeda sulėtinti mintis ir greitą gyvenimo tempą. Mezgimo entuziastė prieš trejetą metų aplink save subūrė ir kitus mezgėjus.

Vilniuje susikūrusi vilnonė bendruomenė įgyvendino ne vieną prasmingą iniciatyvą. Jų megzti pledai šildo ankstukus, kojinės – Ukrainos karius, o pati naujausia idėja – ypatingai paminėti iškilaus Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį. Į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune rugsėjo 27 d. mezgėjai atvažiuos vilkėdami rankų darbo megztinius su dailininko atvaizdu.

Jurga BANIONIENĖ

Daumante, esate žinoma kaip mezgimo ambasadorė. Turbūt tiksliau būtų klausti, kada nemezgate?

Darbe nemezgu ir nekalbu apie mezgimą, bet atpažįstu tas, kurios mezga. Tyliai pagiriu, kad gražus megztinis. Kas nesidomi rankdarbiais ir nežino, kad tuo užsiimu, šiandien yra daug mezgimo schemų, dizainerių iš Skandinavijos šalių, kurie viską apskaičiuoja, sukuria, rankų darbo megztinis atrodo kaip numegztas mašina, žmonėms net nekyla klausimas, ar mezgei pati. Nemeluosiu, darbo kuprinėje, kitose rankinėse visada yra po mezgimo projektą, nes niekada nežinia, ar nepakliūsi į kamštį arba netyčia išeisi su draugėmis išgerti kavos, juolab kad mano draugės visos mezga.

Viskas priklauso nuo situacijos, jei sėdi restorane, mezginio neišsitrauksi, bet kadangi aplink yra mezgančios moterys, kai susitinkame, tiesiog nebežinome, kaip gali būti kitaip. Tai labai natūralu.

Kaip užsikrėtėte mezgimu?

Sakyčiau, kad nuo močiučių. Jų auklėjimo taktika būdavo duoti anūkytei panerti ar pamegzti, žinodavo, kad tas 15 minučių vaikas bus ten, kur paliko (šypsosi – aut. past.). Bet tuomet tai nelabai patiko.

Mezgimo malonumą atradau, kai gimė sūnus Aleksas, prieš 14 metų. Mokiausi prancūzų ir anglų kalbų, dar nebuvo taip išsivystę socialinės medijos, tik stacionarūs kompiuteriai, per kalbas radau socialinį tinklą „Pinterest“, kurį dabar visi naudojame, tada tai buvo unikalus dalykas.

Pradėjau naršyti įvairiuose puslapiuose, atradau Skandinavijos šalis ir jų mezgimo kultūrą. Man buvo įdomus skandinaviškas požiūris, tai, kad jie laikosi identiteto, saugo mezgimą. Skandinavų mezginiai buvo tarsi nuo aukštosios mados podiumo, aukšto lygio. Ten vykdavo bendruomeniniai susibūrimai, kurie šiandien madingi, pavyzdžiui, judėjimas „Hygge“, skandinavai tokiu būdu išgyvendavo tamsųjį metų periodą.

Atradau tokius dalykus, apie kuriuos Lietuvoje dar nekalbėta. Auginau mažą vaiką, rašiau magistro darbą, mezgimas buvo tarsi parodymas, kad kuriu kažkokią vertę, nes tuomet savo draugų aplinkoje buvau vienintelė su vaiku, be darbo patirties, visi kiti – karjeristai, šeimų net neplanavo.

Galėjau megzdama nusiraminti, įsiprasminti. Paskui šias žinias pritaikėme Lietuvoje, sugalvojome mezgimo „brančus“, tai buvo prieš trejus metus. Burbulas sprogo, mezgimas iškilo į aukštumas.

Plačiau skaitykite rugsėjo 26 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF