BROLIŲ BAZARŲ TRIO: APIE MOČIUTĘ, MUZIKĄ IR RESTAURAVIMĄ

„Kūrybiškumo genas“

Melomanams gerai pažįstami trys broliai Bazarai, Motiejus, Mykolas ir Benediktas, pianistai, kuriems nesvetimos įvairios muzikinės veiklos sritys.

Pasukę savo tėvų, pianistų Aušros Mozūraitytės ir Sauliaus Bazaro, keliu nuo vaikystės Mykolas ir Motiejus grojo kaip fortepijoninis duetas, o ilgainiui natūraliai gimė brolių Bazarų džiazo trio. Nė kiek ne mažiau reikšminga jų veikla – fortepijonų restauravimas ir derinimas.

Broliai mielai sutiko papasakoti apie muzikinį savo kelią, darbus, prisiminė močiutę, Sasnauskų giminės šviesuolę, dailininkę ir tekstilininkę Joaną Bazarienę.

Jurga BANIONIENĖ

Vaikystės skoniai – iš močiutės

Pirmiausia pasikalbėjome su Bazarų viduriniuoju broliu Mykolu. Pokalbis prasidėjo nuo močiutės. Kai išėjo Joana (ją vadino močiute, nors į tėvus vaikai nuo mažens kreipdavosi vardais Aušra ir Sauliumi), jam buvo aštuoneri, bet laikotarpis, kurį likimas lėmė praleisti su močiute, buvo be galo šviesus.

„Man močiutė Joana buvo visiška magija. Pirmiausia aš ją atsimenu kaip fantastišką kepėją.

Gimtadienio neįsivaizduodavau be jos keliaaukščių tortų su kremu, apelsinais, tokių skanių daugiau ir nesu ragavęs, tai buvo skaniausias dalykas.

Ji kepdavo ir fantastiškai skanius čeburekus, tai irgi buvo neatsiejama švenčių dalis, nes vaikystėje šventes praleisdavome su giminėmis iš Sauliaus, Aušros pusės, tai būdavo tarsi savaime suprantamas dalykas, bet labai laukiamas.

Trečia gastronominė dalis susijusi su mokykla. Kai tėvai leisdavo iš jos grįžti pačiam, įsėsdavau į troleibusą Savanorių prospekte, pakildavau iki Aukštaičių gatvės ir tada pėsčiomis praeidavau pro Višinskynę, taip vadinome namus Višinskio gatvėje, kur gyveno močiutė.

Ji visada šiltuoju metų laiku manęs laukdavo praeinant ir pasikviesdavo, kažkuo labai skaniu pavaišindavo. Pamenu jos desertą – mėlynes su grietinėle. Tai vaikystės skoniai, aišku, vėliau pamatai šiuos dalykus ir dar labiau įvertini, nes jų trūksta“, – pasakojo Mykolas.

Savo darbais – visada šalia

Antras į pasąmonę įsirėžęs dalykas yra turėta proga pamatyti dirbančią močiutę. Didžiausią įspūdį darė audimo staklės, vaikui tai neaprėpiamo masto daiktas, mechanizmai kėlė nuostabą, buvo tarsi tikra gamykla. Keli jos darbai, trys dideli gobelenai, kabėjo ant sienų ir tėvų namuose. Tai „Tarytum feniksas, prisikelia iš pelenų“, „Naktis“ ir „Saulės miestas“.

„Šie darbai buvo tarsi namų dalis, į kurią ne visada atkreipdavau dėmesį, bet formavo atmosferą, kad tai tavo gyvenamosios vietos reljefas, įvaizdis.

Pradžioje to nepriėmiau kaip meno kūrinių, bet vėliau supratau, kad tai dalykai, formavę mūsų percepciją, ir meninę, ir estetinę. Mes su šeima mielai lankomės muziejuose, stengiamės tai daryti reguliariai, keliaujame į dailės, tekstilės parodas, šį poreikį ir suvokimą formavo darbai, kuriuos aš visą laiką mačiau vaikystėje. Nusibrėžia paralelės su „Saulės miestu“, tiesiog matau Čiurlionį, „Naktis“, kurią ir dabar regiu, šviečia kaip pilnatis virš ežero, neįsivaizduojama, kaip galima iš medžiagos išgauti šviesą, kai ji tamsi, sunkiai valdoma, pats procesas labai kruopštus ir reikalaujantis jėgų. Šie dalykai įkvepia. Išėjus Joanai tą pačią atmosferą, kurią jausdavau šalia jos, jutau iš jos darbų.

Tai ženklus būvis, nenustojantis, Joana visą laiką yra aplink mus savo kūryba. Neseniai aplankėme Stasio Eidrigevičiaus muziejų, ten atkreipiau dėmesį į „Liūdesėlius“. Močiutė irgi yra primezgusi mažesnio formato veidelių, man tai pasirodė labai artima.

Mes, anūkai, su ja turėjome daug nuostabių akimirkų, tapome liudininkais jos meninio talento, kruopštumo, meilės, atiduotos darbui“, – tvirtino Mykolas.

Natūralu ir neišvengiama

Buvo įdomu su juo pasikalbėti ir apie pasirinktą muzikinį kelią. Kad muzikuoja kartu su broliais yra pats natūraliausias būvis.

„Įsirėžęs toks vaikystės įspūdis: mes gyvenome viename kambariuke, kuriame buvo du fortepijonai, namuose jų daug stovėjo, nes tai buvo Sauliaus aistra ir pašaukimas, kaip ir Aušros, fortepijono atlikėjos ir mokytojos. Visi trys gimėme ir augome prie fortepijonų ir dabar tai mūsų kasdienės meninės išraiškos įrankis, disciplinos mokykla. Visa ta inspiracija muzikoje atėjo iš namų aplinkos, be perstojo sukamų plokštelių ir juostelių, garso įrašų.

Pamenu, Saulius ir Aušra taip pat kartu grodavo fortepijoninius ansamblius, tas muzikavimas perėjo mums. Pirmas groti pradėjo vyriausias brolis Motiejus.

Kaip reikėjo man to nedaryti, jei šalia brolis muzikuoja? Viskas buvo paprasta ir aišku. Mano paties kūrybinis kelias ėjo sekant Motiejaus pėdomis, taip pat griežtai, su meile prižiūrint tėvams. Vėliau tai tapo džiaugsmo meninės išraiškos forma per muziką, visą laiką ją girdint aplink norėjosi imituoti, atkartoti.

Mes su vyresnėliu gana anksti sukūrėme savo fortepijoninį ansamblį, duetu grodami nemažai pasiekėme įvairiuose konkursuose, tiek vietiniuose, tiek tarptautiniuose, kartu buvo ir studijos, visų trijų – fortepijono. Su Motiejumi esame apsigynę meno daktaro laipsnius šioje srityje, buvome užsieniuose per mainų programas, dalyvaujame įvairiuose festivaliuose, konkursuose.

Keliaudavome su šeima įsimetę pianiną į autobusiuką, tai mieliausi įspūdžiai, natūralu, kad su tuo nesieti savo profesionalios veiklos būtų ne tik kad neracionalu, bet paprasčiausiai neišvengiama.

Juo labiau, kad kuo toliau, tuo labiau jaučiame poreikį iš auditorijos, klausytojų išgirsti mus, susidomėjimą, apie ką, su kuo mes grojame, kas yra svarbu ir gražu tame muzikavime.
Mūsų trijų ansamblis „Broliai Bazarai“ yra kaip klasikinis fortepijoninis džiazo trio – fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji. Jis atsirado iš poreikio sukurti muzikinę grupę. Šitie sprendimai priimti ankstyvoje paauglystėje ir tėvų labai skatinti. Jie norėjo mus pastūmėti, išauklėti, kad būtume puikūs muzikantai, amato specialistai.

Tokiais devizais, idėjomis mes ir augome, tarpome, trio „Broliai Bazarai“ yra natūrali to išdava. Turime ne vieną programą. Tai džiazo ir kartais elektroninės, eksperimentinės muzikos kolektyvas, su kuriuo mes žvelgiame ir į lietuvių autorių, ir į savo pačių kūrybines idėjas, jas plėtojame ir pristatome džiazo festivaliuose, įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose, autoriniuose koncertuose.

Vien šios vasaros įvykiai – nuostabūs. Buvome pakviesti į Vilkijos džiazo festivalį pagroti savo programą „Laikinosios Sostinės Nemarūs Šliageriai“, grojome Rietave, Pažaislio muzikos festivalyje kartu su valstybiniu Kauno choru programą, skirtą Čiurlioniui, Anykščiuose atidarėme miesto šventę Anykščių menų inkubatoriuje, fantastiškoje vietoje.

Dabar visi švenčia 150-ąsias Čiurlionio gimimo metines, mes tam ruošėmės pastaruosius dešimt metų kurdami ir pristatydami savo ciklą „Zodiakas“. Tai tarpdisciplininis kūrinys, kuriame visi išnaudojame tiek akustinius instrumentus, tiek elektrinius, eksperimentuojame su elektronika, vaizdo projekcijomis, garso ir šviesų kompozicija.

Šią programą vasarą grojome Alytaus kultūros centre. Planuojame ją kartoti kuo daugiau, nes svarbus ir Čiurlionis, ir ši forma, kuria iš esmės tęsiame savo vaikystės žaidimą, bet jis mus nuvedė labai toli link profesionaliosios muzikos ir galimybės save išreikšti per ją“, – pasakojo Mykolas.

Muzika – visuotinis gėris

Vyriausiasis iš brolių Bazarų, Motiejus, teigė, kad močiutė ir jos namai buvo inteligencijos ir kultūros vieta, alsavusi tarpukario Lietuvos dvasia.

„Mano prisiminimai gana ryškūs, dažnai lankydavomės pas ją, nes tai ir mūsų tėčio namai, ten buvo garažas, kur daug laiko praleisdavome remontuodami su tėčiu mašiną“, – prisiminė jis.

Močiutės kūryba lydėjo ne tik vaikystėje, ji lydi ir dabar, darbai tebekaba tėvų namuose. Anksčiau, būdamas vaikas, į juos žvelgdavo vienaip, šiandien – su visai kita patirtimi.

„Atsimenu, kaip ji dirbdavo, kurdavo, močiutės darbo kambarį, milžiniškas audimo stakles, tai buvo išties gabaritinis daiktas, kaip ir patys gobelenai, bet močiutė yra sukūrusi ir miniatiūrinių darbų.

Pamenu ir patį darbo procesą, tai darė įspūdį. Mes nuėjome muzikos kryptimi, dailė – kitokia sritis, kitokie matavimo vienetai ir standartai, bet, praėjus tam tikram laikui, pradedi tai dar labiau vertinti, atpažinti stilių.

Vasaros pradžioje koncertavome „Alytaus tekstilėje“, fojė kabėjo keletas gobelenų, priėjau pasižiūrėti, kieno jie, kadangi braižas artimas močiutės darbams. Manau, kad būtų prasminga visą močiutės kūrybą sukataloguoti, išsiaiškinti, kas yra išlikę, ir siekti darbų eksponavimo, kad viskas nenueitų į užmirštį“, – pabrėžė pašnekovas.

Pokalbiui pasisukus apie muziką, Motiejus sakė, kad šis pasirinkimas buvo savaime suprantamas, nors dažnai sulaukia klausimo, ar nenorėjo rinktis kitos veiklos srities.

„Ne, vis dėlto tas užtaisas buvo stiprus, tėvų pavyzdys, tiesiog pati sritis buvo be galo įdomi, tėvai mums leido su muzika eksperimentuoti, ją pažinti įvairiomis muzikavimo formomis. Juk profesionalūs muzikos mokslai orientuoti į griežtus disciplinuotus dalykus. Negali vieną dieną groti, kitą – jau ne. Tai sunkus kasdienis, nuolatinis darbas.

Dabar, praėjus daug metų, pats dėstydamas fortepijoną konservatorijoje suprantu, kiek tai išugdo tam tikrų savybių, požiūrį į darbą, prioritetų susidėliojimą, tam tikrą pasiaukojimą, jei nori kažko pasiekti.

Strategavimas, ištvermė, susikoncentravimas – dalykai, kuriuos galima perkelti kaip kompetencijas visur kitur. Matau savo bendramokslius, kurie nepasuko muzikos keliu, bet gavo tokį išsilavinimą, tai sėkmingi žmonės kitose srityse, pritaikę to darbo principo supratimą.

Muzika yra visuotinis gėris, ne veltui kai kuriose kultūrose ji neatsiejama ugdymo dalis ir tai neturi nieko bendro su tuo, ar būsi profesionalas muzikas ar ne. Ypatingai dabar, po įvairiausių mokslų, pradedi suvokti, kad muzika plati sritis, gali pasinerti į įvairius užsiėmimus: elektroninės muzikos kūrimą, aranžavimą, pedagogiką, instrumentų remontą, aš tai matau kaip didelį vienį. Kad mes visi galime toje srityje maudytis, yra didelė dovana, didžiulis mūsų tėvų nuopelnas ugdant tokį požiūrį“, – savo mintis dėstė M. Bazaras.

Motiejus vertina muziką jausminiu aspektu. Jei pavyksta atriboti vidinį analizės mechanizmą ir nuneša emocija, pagauna save toje būsenoje, vadinasi, buvo kažkas labai gero ir muzikos tikslas pasiektas. Antra vertus, turi ir mokslišką požiūrį.

„Jei lygintume du visiškai skirtingus muzikos stilius, vargu ar galėtume tai padaryti dėl skirtingo kultūrinio konteksto, laikmečio, instrumentų skirtumo ir evoliucijos. Aišku, ir dabar yra visiškai nekokybiškų dalykų, nemuzikalių reiškinių, ne kūrybos, vadinamųjų produktų, kai pragmatiškai skaičiuojamos tik peržiūros, reitingai, svarbiausiu elementu tampa socialinės žinutės.

Čia galima užkabinti daug temų ir apie garso ekologiją, viešųjų erdvių skambėjimą. Aš nesu prisirišęs prie vieno stiliaus, man muzikos pasaulis – jo įvairovė ir skirtybės, juolab kad šiais laikais turime plačias galimybes rinktis, ką klausytis.

Dar atsimenu savo vaikystę, kai rinkdavome įrašus, persirašinėdavome, nebuvo interneto, žinau, ką reiškia ant didelio magnetofono uždėti didžiulę magnetinę juostą, kaip naudotis patefonu ir pan. Šiandien viskas pasiekiama ir dar nemokamai, tai visuotinis gėris. Kiekvienas gali rinktis ką nori, klausyti vieną stilių ar bet kada atrasti naujas Amerikas muzikoje ir tai be galo paprasta, tik klausimas, ar žmonės tuo naudojasi“, – svarstė M. Bazaras.

Restauravimo procesas nenustoja džiuginti

Iš Benedikto norėjome daugiau sužinoti apie fortepijonų restauravimo ir derinimo darbo specifiką. Jis sakė, kad jiems, kaip muzikantams, paties besinaudojantiems muzikos instrumentais, natūraliai kyla susidomėjimas, kaip viskas veikia, ar jei neveikia, kaip tas problemas išspręsti. Restauravimas – būdas į tai gilintis.

„Mūsų tėvai tuo užsiėmė, augdami matėme visą virtuvę. Mane ypatingai sudomino, sužavėjo visa technologija, istorija, paveldas, senoviniai instrumentai. Kai įsigilini, prieš kiek metų jie taip sukonstruoti, kelia žavesį inovatyvumas, būdingas tiems laikams, prieš du šimtus metų, tada, kai instrumentas sparčiai kūrėsi.

Dabar dirbdami su tomis technologijomis su kolegomis kartais pašnekame, kad kaip ta veikla vyko prieš šimtą metų, lygiai taip pat ir šiandien, nedaug kas pasikeitė. Žinoma, yra pritaikomos šiuolaikinės naujovės, bet kukliai, daugiau esama autentikos. Darbas su medžiu, metalu, oda, audiniais, muzikos instrumento padirbimas iš jų, visas šis procesas manęs nenustoja džiuginti“, – tvirtino Benediktas.

Pašnekovas palaiko ryšius su kolegomis. Kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos fortepijonų derintojų asociaciją, kurioje per 40 narių, bent kartą per metus visi susirenka, keičiasi žiniomis. Asociacija jungia įvairių specializacijų meistrus, vieni užsiima instrumentų aptarnavimu, kiti pardavimu.

„Mes specializuojamės restauravime, bet tuo neapsiribojame, tiekiame visą paletę su klavišiniais muzikos instrumentais susijusių paslaugų, nuolat gilinamės, ieškome žinių, jas parsivežame iš fabrikų, kitų kolegų užsienyje“, – teigė B. Bazaras.

Muzikavimas drauge su broliais, anot Benedikto, unikalus dalykas, nes tam yra viskas: gebėjimai, instrumentai, erdvė, tad nori visa tai išnaudoti. Jam tai labai svarbu.

„Aš, kaip jaunėlis, iš brolių daug ką išmokau ir išmokstu, daug ką nusižiūrėjau, kai matydavau, kaip jie muzikuodavo ansambliuose, norėdavau irgi būti įtrauktas, tai ilgainiui įvyko. Džiazo trio groju mušamaisiais instrumentais, būgnų komplektu, bet kadangi visi trys valdome klavišinius instrumentus, kartais būna nestandartinių muzikinių projektų, kai visi grojame klaviatūromis, kūrybiškai panaudojame visus savo turimus gebėjimus“, – sakė jis.

Pašnekovas papasakojo, ir kaip pradėjo groti būtent mušamaisiais. Kai mokėsi muzikos chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“, ten kartu su dainavimu lankė ir fortepijono pamokas pas mokytoją Saulių Gudą, džiazo pianistą ir kompozitorių.

„Jis suorganizuodavo galimybę pagroti su ritmo grupe, mokinys – fortepijonu, jam pritaria bosinė gitara ir mušamieji. Viename koncerte grojo ir broliai, aš iš šalies pasižiūrėjau į tą ansamblinį muzikavimą ir mane mušamieji patraukė savo instrumentų kompleksija, laisve juos išsistatant, interpretuojant tą meną savaip. Vėliau pradėjau stebėti kitus būgnininkus, įžvelgiau visokius skirtingus niuansus, mane jie sudomino.

Pamenu, panašiu metu stebėdavau brolių repeticijas, girdėdavau tiek džiazo, tiek sunkesnės muzikos pavyzdžius, vis prie šio instrumento su susidomėjimu sugrįždavau.

Tą pastebėję tėvai man parūpino instrumentą gimtadienio proga ir viskas taip prasidėjo. Paskui mušamųjų komplektas plėtėsi, dabar visų instrumentų arsenalas išties gausus, renkuosi ir gaminame iš to muziką“, – sakė B. Bazaras.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur