Žurnalistas, rašytojas
Vakarų civilizacijos, kurioje gyvename, pradmenys formavosi senovės Graikijoje, kur užgimė filosofinė Akademija – pirmoji giliai humanitarinė mokykla. Joje svarbiausia persona buvo iki tol beprecedentis mokytojas Sokratas.
Būtent iš jo teiginių, prieštarų, diskusijų susiformavo tai, ką šiandien vadiname kultūros pagrindais, filosofija, kuriai svarbu klausti, kaip ir kodėl esame, kas yra grožis, kas yra dorybė, kas yra politika ir kas yra žmoniškumas.
Sokratas – neabejotinai pirmasis Vakarų mokytojas, jo pavyzdys įkvėpė ir vėlesnius mąstytojus, ir menininkus, ir net viduramžių amatininkus, kurie visada turėdavo pameistrių.
Graikijoje susikūrė tai, ką dabar aukštiname, – lygiavertis mokytojo ir mokinio bendravimas, dalijimasis išmintimi ir žiniomis, dėmesys mokinio gabumams ir kiti ugdymo ir švietimo principai.
Atkurtos nepriklausomybės Lietuvos švietimas jau patyrė daug reformų ir pastangų pertvarkyti tai, kas dar net nespėjo būti įgyvendinta.
Turintieji geresnę atmintį dar mena profesorės Meilės Lukšienės ir švietimo ministro docento Dariaus Kuolio pastangas atgaivinti tautinę Lietuvos mokyklą.
Jos, deja, nuėjo perniek dėl bukagalvių politikų ir ypatingą išlikimo instinktą demonstruojančių valdininkų iniciatyvų, po kuriomis slypėjo ne rūpestis dėl mūsų šalies vaikų, o kvailas sovietinis darbinės veiklos imitavimo procesas.
Vis dėlto pasidairius po Lietuvos mokyklas ir atidžiau pasekus mokytojų ir kai kurių mokinių biografijų raidą per pastaruosius tris dešimtmečius, apima, kad ir neįtikėtinas, bet optimizmas, – mokinio ir mokytojo bendravimo ir abipusio ugdymo tradicija ne tik nenunyko, bet net sustiprėjo ir užaugo.
Žinoma, kalbame ne apie mokytinių mases, o apie išskirtinius talentus, kuriuos mokytojai kaip ir anksčiau, taip ir dabar pastebi ir skiria jiems ypatingą atidą.
Pagal ką atpažįstamas Mokinys ir Mokytojas?
Pirmiausia, pagal vienas kitam skiriamo laiko kiekį.
Net šioje skubančioje ir neįmanomai greitėjančioje visuomenėje dar atsiveria tokių išimčių, kurios rodo, kad laiko mokyti ir mokytis turime apsčiai.
Mokinį ir mokytoją progimnazijose ir juo labiau gimnazijose jungia retai kada tiesiogiai įvardijamas, bet iš esmės mokymuisi labai būdingas bendras intelektualinis interesas – vertybės, moralė ir bendro darbo ypatybės, reiškiančios, kad mokinys anksti supranta, jog svajoti galima apie daug ką, bet tikrasis kelias prasideda nuo mažųjų uždavinių pasiekimo.
Sociume, kuriame vis daugėja beprasmybės, mokytojas dar geba pasidalyti su mokiniu tikslais, tampančiais priimtinais ir mokiniui.
Tiesa ta, kad geras mokinys ir mokytojas stengiasi ne tam, kad patenkintų asmenines ambicijas ir puikybę, o tam, kad pasaulis taptų geresnis ir paturtintas bent vienu geru, doru ir gražiu žmogumi ir jo darbais.
Mokytojas – tai labiausiai pavyzdžiu jaunai asmenybei galinti tapti figūra.
Šiandien, kai socialiniai tinklai ir pati visuomenė transliuoja daugybę „gyvenimo mokytojų“ ir jų tariamas tiesas, prieš klasę stovintis žmogus yra ne mašina, ne išminties tiražuotojas, ne asmeninio prestižo siekiantis tuščiaviduris veikėjas, o gyvos patirties, jos apmąstymo ir atsidavimo mokiniams kupinas žmogus.
Suprantama, tai įpareigoja ir sukuria nemenką vidinę įtampą ir dažnas būsenas, kai mokytojui ima atrodyti, kad toliau dirbti labai sunku ir net neįmanoma, bet dažniausiai nugali ne visada įsisąmoninamas suvokimas, kad ne nuo tironų, diktatorių, o nuo mokinių ir mokytojų priklauso tai, kas gali tęstis trečią tūkstantmetį, – tiesos, gėrio ir grožio viršenybė prieš melą, blogį ir bjaurastį.
O kad tai neskambėtų pernelyg iškilmingai ir net patetiškai, paklauskime savęs ne apie tai, kada, vedami sentimentų, lankėmės pas savo buvusius mokytojus, o apie tai, ką šiandien galime duoti ir dovanoti savo gimtajai mokyklai.
Statybos mokslus baigusiesiems atsakymas į minėtą klausimą skambės kaip paraginimas kaip nors pagražinti tą vietą, kurioje prasidėjo ilgas išsilavinimo kelias, o literatams, filosofams, istorikams ir kitiems humanitarams tas atsakymas gal padės apsispręsti aplankyti mokyklą perskaitant dabartiniams mokiniams įdomią paskaitą – argi tai nebūtų pati geriausia atsvara balus dalijantiems ministrams ir funkcionieriams, kuriems mokinys ir mokytojas yra tik manipuliacijų objektai?
Juk šiandien visiškai aišku, kad mūsų mokamų mokesčių kaip dėmesio švietimo sistemai formos ir ženklo nepakanka.
Skatinimas atsigręžti atgal – tai rimtas kvietimas sugrįžti ir sukurti tai, ko negali atlikti daugybę kadencijų renkami ir perrenkami, kabinetuose tarp dokumentų dienas leidžiantys žmonės.
Nes švietimas nėra popierių šūsnis, jis yra besitęsianti gyvybė, pasitikėjimas ir ateities pažadas.
Mokinys iš to laimės ne plastmasinę „jūtjūbinę“ motyvaciją, bet gyvus žmones iš suaugusiųjų visuomenės, kuriai rūpi jauni žmonės, o mokytojas giliau supras savo ir šalia esančiųjų darbo prasmę ir didįjį tikslą – doros asmenybės ugdymą.