„Kūrybiškumo genas“
Geografijos mokytojo, kraštotyrininko Vlado Sasnausko giminės šakos atstovė – sostinėje gyvenanti grafikė Auksė Tomkevičienė. Ją siejo pažintis su dailininke tekstilininke Joana Sasnauskaite-Bazariene, V. Sasnausko seserimi.
Apie gimines, polinkį į piešimą, sąsajas su Kupiškiu ir tai, kokį jį mato dabar, Auksė sutiko papasakoti.
Jurga BANIONIENĖ
Teta Joana – gyva prisiminimuose
A. Tomkevičienei V. Sasnauskas – močiutės Elžbietos brolis. Jo beveik neprisimena, dėdė mirė, kai buvo visai maža, dar nėjo į mokyklą, tačiau prisiminimuose išlikusi teta Joana, garsi dailininkė, tekstilininkė J. Sasnauskaitė-Bazarienė.
Pašnekovė teigė, kad ji buvo dėmesinga asmenybė, patriotiška, mylinti Lietuvą. Kai kartą viešėjo pas ją namuose Kaune sovietinių metų pabaigoje, teta sugiedojo jai šalies himną.
„Teta dovanojo man teptukų, profesionalią akvarelę. Buvo labai įdomi, charakteringa moteris. Nedaug bendravome, bet susitikdavome per giminės suėjimus. Jie vykdavo Vilniaus gatvėje, ten buvo medinis namelis, močiutės tėviškė, visi vaikai augo tame namuke. Jis ir šiandien tebėra, tik nusipirkę kiti žmonės. Buvo obelų sodas. Močiutė eidavo į tą sodybą vandens iš šulinio pasisemti, nors savame kieme buvo šulinys, sakydavo, kad tėvynės vanduo skaniausias“, – prisiminė Auksė.
Keturi Sasnauskų vaikai, anot A. Tomkevičienės, gana skirtingi. Du jų, Joana ir Vladas, tikri intelektualai, kiti du žemiškesnių specialybių atstovai, Antanas – kepėjas, Auksės močiutė Elžbieta – medicinos sesuo. Dar buvo penkta sesuo Steputė, bet ji mirė visai mažytė.
Dailininkė, tekstilininkė J. Sasnauskaitė-Bazarienė Kupiškyje lankė pradžios mokyklą, baigė ir vidurinę mokyklą. 1948 m. įstojo į Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dailiosios tekstilės fakultetą, kurį 1954 m. baigė Vilniaus valstybiniame dailės institute.
Baigusi institutą, J. Bazarienė 1954–1960 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinato tekstilės skyriaus dailininke, vėliau meno vadove. Be kūrybinio darbo, vienerius metus dėstė piešimą Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje, 1956–1959 m. piešimo dėstymo metodikos mokė Klaipėdos pedagoginės mokyklos studentus.
1960 metais J. Bazarienė persikėlė į Kauną ir čia dirbo „Dailės“ kombinato tekstilės centro dailininke.
Nuo 1955 metų dalyvavo beveik visose respublikinėse ir užsienyje rengiamose parodose (Austrijoje, Čekijoje, Italijoje, Prancūzijoje). Pirmas parodų debiutas – 1955 m. Baltijos respublikų taikomosios ir dekoratyvinės dailės paroda Rygoje, Taline ir Vilniuje. Nuo 1960 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Dailininkė J. Bazarienė kūrė įvairių temų ir funkcijų dailiosios tekstilės darbus. Tai ir dekoratyviniai kilimai, ir tautiniai drabužiai, ir daugiau kaip tūkstantis projektų – etalonų dailės dirbinių kombinato „Dailė“ tekstilės cechams Klaipėdoje ir Kaune. Daugiausia sukurta austinių, rištinių ir gobelenų technikos sienų ir grindų kilimų.
Meilė grafikai – per knygas
Auksė mokėsi Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje, kai ją baigė, ši mokykla jau buvo Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. Kupiškyje prabėgo visa vaikystė, paauglystė. Vėliau studijos Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo grafikės specialybę. Daug metų dirba leidybos srityje.
Piešimas lydėjo nuo paauglystės, tad ir studijas pasirinko vedama vidinio noro realizuoti savo gabumus.
„Žmogui būdinga jausti savo potencialą, kur jauti, kad gali, ten ir eini. Tuo metu jaučiau, kad reikia sukti šia kryptimi, nebuvo taip, kad mane kažkas kreipė“, – teigė pašnekovė.
Kupiškyje Auksė kelerius metus lankė dailės studiją, mokykloje dailės mokėsi pas mokytojus Algirdą Bočiulį, Egidijų Bičkų. Vis dėlto didžiausią įtaką darė ne asmenybės, o knygos. Per jas atėjo meno pažinimas. Domino ir tapyba, ir kitos meno sritys, bet labiausiai širdis linko į grafiką.
„Būtent knygos, vizualiniai dalykai veikė labiausiai, per knygą pamilau grafiką. Šeimoje visada buvo daug knygų, meno albumų su profesionaliomis iliustracijomis. Teta Joana tais laikais, 1980 metų pabaigoje, atvežė knygą „Piteris Penas“ anglų kalba su didžiulėmis spalvotomis iliustracijomis, taip pat knygą apie šachmatus su profesionaliomis iliustracijomis.
Kiti pasakoja, kad vaikystėje labai reikėjo bibliotekos, man ne, nes literatūros užteko namuose. Knygų, su kuriomis užaugau, kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Alfonsas Žvilius, buvo mano dėstytojas Dailės akademijoje. Tos didžiosios asmenybės, dėstytojai, kurie ten buvo, kai studijavau, paliko gilų įspūdį“, – pasakojo A. Tomkevičienė.
Jos pirmuose grafikos darbuose vyravo gamta, nes iš čia visos žmogaus ištakos.
„Visa kūryba eina iš gamtos. Pirmiausia pradedi nuo to, kas arčiausiai tavęs, augalai, medžiai, po to neri į savo pasaulį“, – pabrėžė grafikė.
Šiandien kūrybai mažai laiko. Daugiausia jo suryja darbas, buitis. Anot A. Tomkevičienės, ypatingai šiuolaikinės situacijos fone dažnai kyla klausimų, kam reikia meno. Kaip skruzdėliukai kažką lipdome, kuriame, o kažkas visa tai sugriauna.
Apie Kupiškį
Pokalbiui pasisukus apie gimtąjį Kupiškį, pašnekovė tvirtino, kad labiausiai šildo ankstyvos vaikystės prisiminimai. Vaikystė buvo nerūpestinga ir smagi. Augo laiminga, turėjo savo kiemą, kur visuomet galėdavo žaisti. Tik gaila, jog aplink nebuvo vaikų, visuomet pavydėdavo daugiabučiuose namuose gyvenantiems žmonėms, nes ten netrūkdavo bendravimo. Labai laukdavo atvažiuojant kaimynų anūkų.
Pamena giminės susibūrimus, susitikimus su pusbroliais, pusseserėmis. Žinoma, ne vien nerūpestingai leido laiką, tekdavo ir padirbėti, ravėti daržus.
Pasak A. Tomkevičienės, laikui bėgant viskas niveliuojasi, bet Kupiškis visada bus tėviškė, artimieji, išėjusiųjų kapai, daug džiaugsmo, skausmo momentų.
Gimtinėje šiandien ji dažna viešnia. Atvažiuoja pavasaroti, per didžiąsias metų šventes aplankyti artimųjų – tėčio, brolio, tetos.
„Prisimenu, kai augau, Kupiškis buvo autentiškas. Prarandame autentiškumą, dėl to baisiai liūdna, ypač tada, kai matau gryčeles, apkaltas plastiku, į medinius namus įkištus plastikinius langus. Gaila, kad nyksta medinis paveldas, vyksta plastikizacija. Ką su tuo daryti, nežinau. Anksčiau buvo daugiau glamūro, antai kaip atrodė centrinė miesto aikštė: ten buvo rožės, fontanai, geras architektų projektas, gal reikėjo pagalvoti apie protingesnį aikštės atnaujinimą, ne viską užkloti plytelėmis.
Tačiau Kupiškis išlieka gražus. Yra puikių vietų prie marių, ežerėlio, ten vaikščioti vienas malonumas. Džiugu, kad išsaugotos gražiausios vietos, švarėja erdvės. Norėčiau, kad žmonės saugotų autentiškumą, gražius medinius namukus. Šiaurės Lietuva niekada nebuvo turtingas kraštas, tad linkiu, kad ir kupiškėnai stipriau gyventų“, – sakė A. Tomkevičienė.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur