„Kūrybiškumo genas“
Kristina VALYTĖ
Kožnų vosarų (o do labiau šitų, ba saulas) visi keliaunykai lakia šiltuos kraštuos atostogautėn, bumbų dėgytėn. Ošei šiokart jum pasisakysiu, kėp atkundau norų.
Pėrniai buvau susmislijus Italijon. Pėtuos, prė Tiranų jūros. Nusitrinkiau iš Rygos Romon skristėn, o lig čiaboto opačiai važiuot su traukiniu.
Prisisvajojau čia visa, kad dabar kėp pasmaudysiu, kad pasdėgysiu, kad nieko daugiau nedirbsiu, tik prė tos jūros volgysiu, gėrsiu ir gulasiu. Jau kad pasilsasiu, tai pasilsasiu. Tėp ir padirbau.
Nuvėjau prė jūros (o skaidrus vandenėlys!), pasitėsiau abrūsų, atsidribau.
Šaly pasdėjau itališko vyno (tėp potara, kas ti buvį, ti normalu paplūdimy pasdėt vyno), patiekų visokių (masos, sūrių, pamidorų užkundai) ir gulajau.
Kad progulos neatsirast (ošei kaimo marga, gulat tėp ilgai neprotus), vis atsikėldavau pasmaudyt ir vėl guldavau dėgytis.
Nepasakys, kad ti būt buvį labai koršta. Taryčios šilta, mėgias unt saulytas būtėn, bat dėl visa ko unt galvos turėjau užsirišus skarytį. Ale ko visa pasibaigė, tai pasmota unt vokaro.
Grįžau viešbutin, sakau, kažin ko nugara perščia. Zarkolan pasižiūriu, kad iš baltaskūras pasdariau raudonskūri. Raudona kėp nuplikyta.
O apė užmigimų nė mislios! Visų noktį išgulat negalajau. Kur parūšioji, ti sopa. Rūra sopa, šonai sopa, sprundas sopa. Nepriprotus prė saulas, gyvėnimi nesdėginus, nusplikiau skūrų, mislijau, kad ir masa no kaulo toj atsiskirs.
Kitas dienas pralindėjau viešbuty, bijojau unt saulas išeitėn. Kų gi ti beisi, kad čypimas jėma. Sakytumat, raikė skūra rūgštum pienu trint, ale kad tuos kraštuos gol tokio dalyko kėp rūgelys kaži ar yrai.
Unt vokaro, kai saula paskavodavo, tai oran išlįsdavau kaktusų pasižiūrėt ir paklausyt, kėp laukiniai arkliai žvingia, suvolgyt picos šmotėlį. Gražus kroštas, tik kad ošei durnai pati pasdirbau saiko neturadama.
Grįžus namo pastiko darži amerikonka ir uodas. Paskasai nugarų ir pūslytas no nudagusios skūros sproginėja.
Tai nors ilgom atsiminsiu šitų kelionį. Do ir dabar gūgli pasižiūrėjau, rošo, ti 29 šiliumos (apė piet čėso). Nėt nupurta.
Labai gera vosara ir pas mum. Kalbajau nesanai par tiliponų su Medinio Broniuku. Soko – normali lėtuviška vosara grįžo, toki, kėp seniau būdavo. Paklausk bobutas, tau tų potį pasakis.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur
Dr.doc. | 2025-08-14
|
Jei teisingai suprantu, projektas „Kūrybiškumo genas“ skirtas skatinti susidomėjimą klasikine istorine kupiškėnų tarme, o ne dabartiniu šiaurės rytų Lietuvos regiolektu.kuriam, matyt, būdingi ir modifikuoti žodžiai, kilę iš bendrinės kalbos ( vando vietoje undo – vanduo, turėjo vietoje turajo ir pan.).
Anykštėnų tarmė? | 2025-08-08
|
Žodį „vandenėlys“ radau Vaižganto raštuose ( laiške J.Jasinskiui). Vaižgantas gimė Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje-t.y. anykštėnų, o ne kupiškėnų tarmės plote. Kupiškėnai sakydavo „undenėlis“- „Aik, aik ožėli undenėlio“- 1936 m. užrašyta daina Pandėlio apylinkėse, kupiškėnų tarmės plote. Pastebėjau, kad šios autorės tekstuose vartojamos kitos anykštėniškos žodžių formos- vietoje a ršoma ė : pasdėjau vietoj pasdajau ( J.A.Naktinis. Ar do atomanum sanojų kalbų? 31, 209 p.), kaimo vietoje koimo ( ten pat.5, 8, 125, 168,169, 215, 217,221,230, 287,317 p.), turėjau vietoj turajau ( ten pat 31,68 p.), pasižiūrėt vietoj pasižiūrat ( ten pat 54 p.).