Smagu, kai regime naujos statybos kokybiškai atliktą darbą ar puikiai restauruotą paveldinį objektą. Ką matome kerpant juostelę, atiduodant naudoti naują objektą? Statybininkus, valdžios atstovus, pastato šeimininkus. Be abejo, tai svarbūs žmonės. Bet vienas pagrindinių režisierių – architektas dažnai lieka užkulisiuose.
Apie architektūros, ir ypač kokybiškos, reikšmę miestų ir miestelių erdvėse pasikalbėjome su Anykščių rajono vyriausiąja architekte, Nacionalinių architektūros apdovanojimų (NAA) komisijos nare Daiva GASIŪNIENE.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Birželio 30 d. Panevėžyje vyko NAA ceremonija, kuri dar tik antrą kartą surengta per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Tai ir svarbi edukacinė žinutė visuomenei, kokia vis dėlto didelė reikšmė glūdi kokybiškos architektūros procese. Iš 125 pristatytų konkursinių darbų išrinkti 9 patys geriausi. Esate komisijos, kuri ir renka geriausius iš geriausių, narė. Ar sunki ši užduotis?
Užduotis nelengva, tiksliau, labai sunki. Ir todėl, kad turi gana tiksliai pataikyti į taikinį. Neapsirikti. Kad didžiajame profesionalų areale savo sprendimu, savo išvadomis nepasirodytum nepataikęs į šiuolaikines architektūros mados tendencijas, į pažangą, į tai, kas virs ateities paveldu, į aukštos architektūros kokybės kūrėjų, pačių profesionaliausių ir kūrybingiausių architektų išmonės ir suvokimo lygį, kuris labai aukštas.
Visi architektai, kurie teikė darbus į NAA, pristatė ne vidutiniškus architektūros kūrinius, pateikti į apdovanojimus darbai savaime yra geri, geresni už vidutinius. Ir išrinkti iš labai gerų dar geresnius, neprašauti, nes geri architektai supranta, kas yra gera, kokybiška architektūra, užduotis – atsakinga.
Yra dar vienas subtilus reikalas. Komisijos nariai, jų profesionalumo lygmuo. Visi aukšto rango profesionalai, dirbti su jais įdomu, jie jaučia, ar pateikto darbo architektūra yra iš mažosios ar iš didžiosios raidės, tai nepaprastai naudinga man, kaip architektei. Mokaisi, augi, tarytum dar sykį eini universitetą. Mano, biurokrato, darbui tai lyg šviesa, lyg patekimas į kitą dimensiją, į kitą pasaulį. O architektui biurokratui dvigubai svarbiau, ypač architektui iš mažo miesto. Nes geros architektūros darbai įprastai atsiranda didesniuose miestuose. Todėl mažo miesto architekto dalyvavimas reikšmingame visai Lietuvai procese, kurio misija propaguoti Lietuvos architektūrą, skatinti Lietuvos architektų profesinę veiklą, didinti visuomenės suvokimą apie architektūros kokybės reikšmę, manau, man, kaip Anykščių architektei, yra KOSMOSAS.
Didysis prizas, kaip kultūrinės ir socialinės architektūros kūrinys 2025, atiteko „Stasys Museum“ Panevėžyje, kurį laimėjo „IMPLMNT architects“ grupė. Šio muziejaus kūrimosi ištakose kaip tik buvote Panevėžio miesto vyriausioji architektė. Ką atvėrė šio muziejaus atsiradimas Aukštaitijoje, ar tai tik kaip pats sau kultūrinis objektas, ar kai kas daugiau?
Atvėrė miestą. Atvėrė Panevėžį. Atvėrė žmonėms supratimą, kad yra miestas, ne mažas miestas, o su giliu kultūriniu genu. Atvėrė tą, apie ką visi žinojo ir svajojo pasąmonėje, tačiau buvo laikinai patikėję į neigiamai suformuotą Panevėžio mitą – Čikaga – tulpiniai – ir tik pramonė.
Pasirinkome kitokį kelią – kurti Panevėžyje naujus ženklus mąstant globaliai, veikiant lokaliai. Daug kalbant su žmonėmis. Pristatinėjant vizijas įvairioms bendruomenių grupėms. Tačiau svarbiausia buvo nuoširdžiai tikėti pačiam tuo, ką darai.
Plačiau skaitykite liepos 11 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF