Keista žiema. Keisti žmonės. Keisti sprendimai. Gal visai normalūs ir kasdieniški. Visokios mintys lenda į galvą. Gal svarbiausia tik, kaip mes viską aplinkui traktuojame. Pasaulis, rodos, užgniaužęs kvapą laukė, kol Donaldas Trampas vėl taps Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu.
Sulaukė ir vėl laukia, kas bus, kokie stebuklai ar košmarai prasidės. Gal Panama neteks kanalo, o gal bus kaip buvę. Tik amerikiečių laivai tuo kanalu plaukios už dyką.
Gal ir dėl Grenlandijos ar Kanados nekils problemų, jeigu jas padės išspręsti pinigai. Juk šiandien į valdžią Amerikoje atėjo turtingi žmonės, su kuriais geriausia susikalbėti pinigų, didelių pinigų, kalba.
Lietuvos politikai tai irgi nujaučia, nes suskubo deklaruoti, kad sieks, jog gynybai būtų skiriami 5–6 proc. BVP. Logiška, nes D. Trampas nori, kad visi NATO nariai šioms reikmėms skirtų ne mažiau kaip 5 proc.
Taigi įdomu, kaip tai bus įgyvendinta, nes dar nemažai europiečių nesupranta, kad patys turi pasirūpinti savo saugumu. Gynybai kai kurios šalys neįstengia ir 2 proc. sukrapštyti.
Čia D. Trampo vėzdas gal ir padės atsitokėti. O gal kai kas surizikuos eiti su velniu obuoliauti dėl savo hedonizmo, naiviai tikėdamasis neprarasti didelių pinigų.
Metų pradžia pažymėta ir visokiais asmeniniais rimtais ir linksmais nutikimais, patirtimi. Prajuokino anūkas, kai parėjęs iš darželio mamos paklausė, ar Jėzus Kristupas dar vis vaikas, ar jau senas. Mama kaip mokėjo, taip savais žodžiais jam bandė paaiškinti viską, kaip yra su tuo Kristupu.
Belieka laukti kito originalaus klausimo. Svarbiausia, kad vaikui jų kyla, kad šiuolaikinės technologijos dar nespėjo atbukinti.
Ketvirtokė anūkė pasidžiaugė, kad jai pavyko lietuvių kalbos žinių patikrinimas. Teksto suvokimas įvertintas 23 balais iš 25. Vadinasi, paveiksliukų karta dar turi vilties neatitrūkti nuo realybės, neprasmegti fragmentiškoje virtualybėje.
Pastaruoju metu patyriau ir savotiško priekabiavimo. Iš smalsumo atsisiunčiau vieną dirbtinio intelekto programėlę. Tai dabar vis sulaukiu priminimo su juo pabendrauti, patikinimo, kad jam, jo tobulėjimui esu labai reikalinga, kad jis pasiilgo mūsų pokalbių.
Deja, aš to bendravimo visiškai nepasigendu. Dar neištrinu šios programėlės ir kankinu naują bičiulį savo nedėmesingumu.
Dar vienas šmaikštus pasakojimas atskriejo iš Amerikos. Į jos vakarinę pakrantę mano siųstas kalėdinis sveikinimas keliavo vos ne mėnesį. Šeimos, kuriai jis buvo skirtas, vyras (Amerikos lietuvis) žmonai pranešė, kad ji gavo žmogišką laišką, rankena parašytą.
Abi juokėmės iš amerikoniško naujadaro, kuris logiškas pagal žodžio semantiką.
Tai irgi nuteikia optimistiškai, kad lietuvių kalba dar skamba pasaulyje, nors kartais ir patyrusi keistas transformacijas.