Šiais metais daug rašėme apie Kupiškį – nuo miesto pradžių pradžios, pirmų senamiesčio gatvelių iki miestą garsinančių malūnų ir savitumo jam suteikiančių modernistinės prieškario architektūros pastatų.
Liko tik apžvelgti, kaip keitėsi Kupiškis po Antrojo pasaulinio karo iki pat XXI a. pradžios.
Galima būtų kalbėti ir apie Kupiškio raidą šiame amžiuje, bet tai dar gyva istorija. Ją dauguma žinome, patys esame įvairių pokyčių liudininkai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Miesto pokyčius geriausiai galime atsekti pasikalbėję su žmonėmis, kurie ten ilgai gyvena ar gyveno. Net nuotraukos, kuriose fiksuota praeitis, bevertės, jei nežinome, kas ten vaizduojama, jei nebėra ko paklausti.
Taigi kiekvienas žmogus, geranoriškai sutikęs pasikalbėti, papasakoti apie praeitį, yra aukso vertės, padeda pajusti ankstesnių laikų miesto atmosferą, kaip gyveno žmonės, kas jiems buvo svarbu.
Vaikystės ir jaunystės takais
Daug apie Kupiškio praeitį, ypač kaip jis keitėsi pokario ir vėlesniais metais, istorikei Aušrai Jonušytei, Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojai, yra pateikęs buvęs kupiškėnas prof. Dobilas Kirvelis.
Nuotrauka iš Dobilo Kirvelio albumo
Aušros Jonušytės nuotrauka
„Man kasmet tenka sutikti nuostabių žmonių, kurių įvairūs gyvenimo tarpsniai yra susiję su Kupiškiu ar su šiuo kraštu. Jie neišsenkantis lobynas, papildant turimas žinias apie praeitį. Šių metų rugpjūtį buvau sutikusi ir pabendravau su Lietuvos mokslininku biofiziku ir biokibernetiku prof. D. Kirveliu. Autorius, lydimas brolio ir sesers, atsivežė pluoštą nuotraukų, kuriose Kupiškio vaizdai, buvę bendramoksliai kupiškėnai, kiemo vaikų užsiėmimai, suaugusiųjų darbai.
Profesorius leido šias nuotraukas skenuoti ir išsamiai papasakojo, kas jose vaizduojama. Pasakotojas stengėsi perteikti kuo daugiau detalių, įamžintų žmonių vardų ir pavardžių, neretai apibūdindamas ir jų tolesnį gyvenimo kelią“, – teigė pašnekovė.
Jiedu žingsniavo svečio vaikystės Račiupėnų gatve. D. Kirvelis senas nuotraukas lygino su tuo, kas šiuo metu yra toje vietoje. Kai priėjo namą, kuriame gyveno su tėvais, prisiminė, kad tame name buvo Panevėžio cukraus fabriko cukrinių runkelių priėmimo punktas, toliau nuo kelio (kitoje pusėje) gyveno Daugėlos, netoliese buvo klojimas.
A. Jonušytė sakė, kad profesorius pasakojo, jog tuo metu Kupiškyje stovėjo nedideli namukai ir ūkiniai pastatai netoli jų. Toliau nuo miesto centro gyvenę visi Kupiškio tarnautojai vertėsi ūkiškai. Laikė karvę, kiauliuką, jiems reikėjo pašarų, tad cukraus fabriko išspaudos buvo labai paklausios. Jas iš Panevėžio atveždavo į jų namo kiemą ir tėtis duodavo išspaudų tiems, kurie buvo prašę.
Pasak A. Jonušytės, D. Kirvelis Kupiškio mokykloje buvo aktyvus fizikas technikas. Buvo pasigaminęs lempinį detektorinį radijo aparatą, nes jų tuo metu nebuvo pirkti. Mokytojai jiems leisdavo Naujiems metams pagaminti fejerverkų, vėliau bardavosi, kad aplink nuosėdos ir dulkės. Jos pašnekovas prisiminė ir tai, kad 11-osios laidos abiturientai pasodino ąžuoliuką prie buvusios mokyklos. Dabartinėje Vytauto gatvėje, 30-uoju numeriu pažymėto pastato kieme, ošia ąžuolai, vienas jų ir jo sodintas.
Žvelgdamas į namą, kuriame gyveno su tėvais Račiupėnuose, sakė, kad tai buvęs Kupiškio viršaičio Domo Vaitkūno namas. Čia 1951–1957 metais gyveno su tėvais, seserimi Egle (1942), broliu Ringiu (1950), nes Panevėžio cukraus fabrikas nuomojo visą ūkelį ir pusę namo kontorai ir vedėjo butui.
„Kai mes gyvenome, namas buvo kur kas gražesnis, su gražiais gonkais ir balkonu. Iš Kupiškio tėvus perkėlė į Linkuvos cukrinių runkelių supirkimo punktą apie 1960 metus“, – tvirtino D. Kirvelis A. Jonušytei per susitikimą.
Plačiau skaitykite gruodžio 27 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų