Kristina VALYTĖ
Koksai didelis džiaugsmas yr maži, bat ir labai dideli daiktėliai…
Vokar buvau pas duntistį. Už pinigus kur duntis lopija. Ne valdiškoj. Laukiau, kol preisiu ailių, tris mėnesius. Poliklinikoj būčia laukus pusį matų.
No sano tė visi grųžtėliai ir odatos mon baubas, bat šiokart pati kažkėp prisiverčiau pasiskumbyt, mat priekinis duntys iškirmijo.
Zarkolan unt sau žiūri, taryčios ir tasai nebasusituria, iš tau šaipos. Bat čia minki jokai, kai fasadas jėma trupėt.
Duntista papuolo toki linksma, ir sasuta prė jumoro. Ramino many, sokė, pragrįšma, užkrasma koši, atitaikysma spalvų, pašveisma, nė nesmatis, kad taisyta.
Įsitvėriau abiem runkom kėdės kraštėlio, po lūpu odatų su vaistais durst, ošara ištryško. Čia to kartu tiek. O tadu kad grait užmarino, gali kuolų unt galvos tašytėn.
Žiūriu unt veidrodėlį, veidėlis kėp suparalyžiuotas. Sakau duntistai, kad ir nosis užtirpo, tai gol prė to patės ir tų kažkėp išoparuotumat, kėp Turkijoj.
Soko, gol ir gerai būt, bat įrunkių neturia. Kitokart, kitokart.
Rakinėjo many gol pusį valundos ir paprošė pinkiosdėšims aurų. Nieko nepadarysi. Kitur do ne tiek paprošo.
Padakavojau – o tai ačiū, kad išpildat mono svajonį!
Soko, nėr už kų, bat žinok, kad ir tavo galinis vienas neba koks.
Tai žinau, kėpgi nežinosi, ale do tveriu iš paskutinio. Nu gol ir kitų kartų, kadu yr vietos, užkrėskit koši ir tų. Tai po dvėjų nedėlių vėl važiuosiu.
Kėp mašinai teknikyna raikalinga, tėp ir žmogui.
Tų počių nedėlių pasiskumbijau pas doktarų dėl akių. Akiniai baigia išsikėst, pinkti matai tė potys, o gol ir stiprėsnių stiklalių raikia no kompiuterio, kas ti žino.
Tai tiliponu atsiliepus moteris pasokė tėp: jėgu su šeimos gydytojo siuntimu, tai talonėlis tik kovo mėnesiui, o jėgu kėturiasdešims aurų duosi, daktarė prijims po Visų švintai.
Pasimečiau gatavai po tokio pasokymo. Dirbi, moki mokesčius, privolomų sveikotos draudimų, bat vis žiūria, kėp tik iš žmogaus daugiau išluptėn, už tų potį susimoki du kartu. Kėp baba sakydavo, sauso niekas neklauso.
Jėgu do turiat čėso, pasakysiu grynų nutikimų. Jonas toksai, seniau gyvėnįs netoli mūsų, ilgai voikščiojo su sopunčiu dunčiu, visas čypa iš sopas.
Duntistas bijojo kėp vėlnio, o ir pinigo nelabai turėjo, tai gėras draugas pasisiūlijo jom duntį išraut savan kiemi su raplam. Pasisodino unt kėlmo ir išrova.
Aišku, kėp gi nesopas, kaukė kėp vilkas. Bat abudu uždezinpikovo prėš procadūrų ir po, tai tėp ir baigės tasai nutikimas. Kas iš mono kaimo skaitis šitų tekstėlį, nedos maluotėn, tikrai tėp buvį. Dabar jau amžinatilsį tasai žmogus. Do ilgus matus gyvano ir ne dėl dunčio šaukštų padėjo.
Ai ties, skumbino draugyta, norėjo pasdidžiuotėn, kad šiltuos kraštuos buvo, volgė ti jūros gėrybių ir do visokių mundrybių, kur, mono rozumu, nė višta nelasa, nė kotinas nėda, nė šuniu neįsiūlysi. Paklausa, o kas pas tau gero? Nėt nežinau, ko čia bapasgirtėn.
Nebažinojau kų basakyt, tai pojėmiau ir pasakiau teisybį, kad par netyčių karštavojau šunų adalo. Sargiui vienųryt pusrytį nešiau, ir pradorius blėšinį kėp šova adalas skystas, ir papaikų apsidrėbiau, ir veidų. Pfi, kas čia do biesas! Toj puolau veidų valytis ir lašėlis burnon kliuvo.
Tėp netyčiom ir pakarštavojau. Išspjoviau, bat sakau, žinok, negali maluot, kad labai ti kas šlykštu. Paprasti masos koncėrvai, ir druskos, ir prieskonio yrai. Gol do ir geresni, negu žmonas pigiausius „Norpoj“ parka.
Tai va dėl ko sėniai girti tokios užkundos nebrokija.