2024/11/22

 

ODŲ DORBAS KŲST (paskalbosykim)

Autorės nuotrauka

Kristina VALYTĖ

Ut, ir sulaukėm vasaralas šutintuvo. Nors kų ti šutintuvas… Lauki tikras autoklavas, taryčios gyvom būnunt masa no kaulo atsiskirt, jė tik galat, plaukai no pakaušio čyrkš ir nusvilt, o nogos no runkų ir kojų nukrist ir likt tiktai kaulų bukėtas.

Kas kėp aušinas. Kas alalio šolto gėria, kas ladus kilogramais volgo, kas vandeny pardėn mirksta. Velniai jų nemotį! Bat kų patėmijau, kai katrė tai tyčiom prėš tokių oštrių saulį pliki gulia. Būktai natūralus soliariumas vadinas. Tapa visokiom mostalam ir tyčiom kėpa kartais apsivarsdami, kėp kokė kepsnėliai, tai unt vieno šono, tai unt kito.

Mono pussasara, kur iš Kauno kartais atvažiuoja, atsigulus palei saulį suktis šitėp golia visų dienų. Ojėjam jėjam! Mon tai žiūrėt nėrvai nesusituria – kėp možna šitėp visų dienų išgulat ir nieko nedirbtėn?

Anųsyk tėp užpykda to jos tinginysta, kad pojėmiau ir kėpštalajau par rūrų (sveikai, jaunai margai, baveik trisdešimtės matų), sakau, marš daržo padėtėn ravėt. Įdaviau runkos koplį, skarytį unt galvos – tagul vagoj dėginas.

O tai mislijat, ravėjo? Pasijėmus tiliponų prispatagrapovo, poskum kažkų ti moigė moigė, ir tadu tas tiliponas kad baužsičiaupt – kliunkt kliunkt, kiaukt kiaukt, ir varla, ir geguta, ir kas tik nori iš to tilipono kviksi.

„Tai ravėsi tu šėmat, ar nelabai? Ar tėp nebagali no to tilipono atsiskirtėn?“ – paklausiau.

Tai to soko – negaliu, raikia atrašyt sekėjom.

Pasistaipa pasistaipa do ti biškį ir unt golo išėjo.

Nu ir kų tu jai padarysi. Marga iš kaimo, toki pot, kėp ošei. Abi ir daržų vaikystaj ravėjį, no bulbų koroladus su pirštėliais rinkį, ir šienų grėbį, ir praslų mynį, ir viskų tų potį dorį. O dabar knėbojas atžagariais nagais. Nu kų galiu pasakyt – sumėsčionėjimas.

Bat kaimiškų daržovių mėstiečiai tai labai noria. Ir lašinių, ir kumpio, ir kiaušinių.

Čia kėp toki posaka sana vaikom yra apė vištytas pyrogų. Gyvano vištyta, untyta ir žųsyta. Vištyta viena grūdelius pasėjo ir užaugino, ir nukūla, ir grūdus sumala, ir pyrogų iškepa. O kė pyrogas iškeptas, tai ir untyta su žųsyti toj gudrios prisistota.

Skonios šviežios bulbytas iš kaimo, bat šimtųkart skanasnas, kai patsai ravėjai. O kad uodas įkundo, tai dėl to gol išgyvinsi, nenumirsi. Odų ir dorbas kųst.

Tik sukaitį labai šaltos gaivos negėrkit, švokšta unt rytojaus, kėp ošei, nebaprakalbasta.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Žiūrėt- žiūrat, padėtėn- padatėn, ravėt-ravat, abi-abijen, kaimo -koimo ( žiūr. J.A.Naktinis. Ar do atomanum sanojų kalbų?) Nepykit už šias pastabėlęs, Jūsų pasakojimai išties labai vaizdingi, įdomūs, tik norisi,kad kupiškėnų tarmė būtų kuo grynesnė.

  • Atsiprašau,kad rašau jau kelintą, kartą, bet kupiškėniškai reikia rašyti „undeny“, o ne „vandeny“. Undo ( vanduo) sakydavo ne tik kupiškėnai, bet ir anykštėnai bei rokiškėnai su uteniškiais ir net šiaurės panevėžiškiai. Tikriausiai ir visi rytų aukštaičiai. Suprantu, kad literatūrinės kalbos įtakoje dabar sakoma vandeny, bet jei rašome tarmiškai, vartokime tarmiškas žodžių formas.

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video