NORIŪNŲ DVARO DABARTIS SU ATSIKARTOJIMAIS

Noriūnų dvaras dažnam asocijuojasi ne tik su neorenesansinio stiliaus rūmu, bet ir su šalia jo žaliuojančiu ūksmingu parku, išlikusiais dolomito bokšteliais, įspūdinga buvusio kumetyno akmens sienų mozaika. Su dvaro vaizdiniu suaugę ir istoriniai faktai, kad čia vyko rašytojo Kazio Binkio ir šio dvaro paskutinio savininko Jono Adomonio sesers Pranciškos Ievos vestuvės, kad dvare lankėsi prezidentas Antanas Smetona, kunigas, lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Svarbiausia, kad Noriūnų dvaras, valstybinės reikšmės paminklas, išliko iki šių dienų. Architektūros ansamblį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas. Pasivaikščiojus, pasidairius buvusioje dvarvietėje kilo ir linksmų, ir liūdnokų minčių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ten, kur sielą sušildo akmenys

Pažintį su buvusio Noriūnų dvaro aplinka pradėjome nuo Noriūnėlių palivarko (dvaro), kuris yra tolėliau į pietus nuo dvaro. Šiuo metu ši vietovė yra kupiškėnės Alfonsos Jurkevičienės ir jos dukros šeimos – Danutės ir Mindaugo Baltušių nuosavybė.

Vieną lietingą gegužės dieną A. Jurkevičienė sutiko kartu nuvažiuoti į savo valdas ir jas aprodyti.
Alfonsa daug metų rajono mokyklose dėstė istoriją. Gimtojo krašto praeitis jai labai brangi. Moteris sakė, kad vadinamąjį baltąjį dvarelį ir buvusį kumetyną nusipirko norėdama šiuos statinius išsaugoti. Ją palaikė ir dukra Danutė, taip pat ragavusi istorijos mokslų ir susidomėjusi kraštotyra.

Apie 1978 metus A. Jurkevičienė su vyresniųjų klasių mokiniais rinko ir parengė nuotraukomis iliustruotus prisiminimus apie Noriūnėlių dvarelio kumetyną. Tas darbas buvo pateiktas respublikinei apžiūrai, recenzentų gerai įvertintas ir laimėjo trečią vietą. Deja, jis mokytojai atgal nesugrąžintas. Ji viliasi, kad ta informacija nepradingo, bet nugulė kur nors į archyvą ir gal bus kada nors naudinga besidomintiems šio krašto praeitimi.

Prieš Alfonsai įsigyjant šį pastatų kompleksą jis maždaug septynerius metus buvo tarsi niekieno, nes tą vietą privatizavęs asmuo gyveno Vilniuje ir negalėjo kasdien savo nuosavybe rūpintis. Tą turtą niokojo, kas tik netingėjo. Iš buvusios mokyklos patalpų buvo išnešti visi radiatoriai, išdaužyti langai. Žmonės į kiemą iš gretimų kolektyvinių sodų nešdavo ir pildavo visokias šiukšles. Pasak Alfonsos, ilgai reikėjo kariauti, kad pastarojo įpročio jie atsisakytų.

„Šis dvarelis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1665 metų. Labiausiai mane žavi XIX a. pirmoje pusėje statyto kumetyno sienos. Iki šiol negaliu atsigrožėti savita jų akmenine mozaika. Tai unikalus dekoras. Atidžiai pasižiūrėjus galima įžvelgti iš akmenukų sudėliotas gėlytes, paukštelius ir kitokius ornamentus. Tie didieji juodi akmenys, įmūryti į kumetyno sieną, yra atvežti iš Skandinavijos. Prie jų palaikius delnus galima pajusti sklindančią malonią šilumą. Gera prie jų prisiglausti, pastovėti“, – pasakojo mokytoja vaikštant po buvusį palivarką.

Pasak jos, kumetyne ankštose patalpėlėse baudžiavos laikais ir po jos gyveno apie 200 žmonių. Vėliau ten buvo sandėliai, laikyti ir pardavinėti kombinuotieji pašarai gyvuliams, buvo keletas butų, senelių prieglauda. Dabar vidiniame kiemelyje palei sienas auga gana tankūs krūmokšniai. Jie savotiška priedanga nuo niokotojų, kurie visokiais būdais taikydavosi lįsti į vidų, nepaisydami net užrašų, kad viduje jau nieko nėra, viskas išnešta.

Viltis – jaunoji karta

Į šį buvusio dvaro kompleksą įeina ir maždaug XX a. pradžioje statyta oficina, gyvenamasis namas, kuriame galėjo gyventi dvaro prievaizdas ir kiti tarnai. Taip pat yra duomenų, kad čia buvo ledainė.
„Čia nuo 1929 metų veikė mokykla. Buvo 1957 metais įsteigtas ir iki 1973 metų veikė mokinių bendrabutis. Iki aštuonmetės 1961 metais išaugusiai mokyklai reikėjo daugiau patalpų. Tad 1965 metais atidarytas naujas vieno aukšto priestatas. Po penkerių metų senasis mokyklos pastatas, buvusi oficina, buvo suremontuotas. Ten įrengta salė, valgykla. Mokyklos vandentiekis ėjo nuo pakalnės šaltinėlio. Kur jis trykšta, yra įrengtas dviejų rentinių šulinys. Jis nėra atviras. Iš pirmo žvilgsnio net gali nesuprasti, kur tas šaltinis. Jis šiuo metu yra nedidelės mūrinės rakinamos patalpėlės viduje. Vandenį ištyrėme. Konstatuota, kad tas vanduo švarus ir tinkamas gerti. 1987 metais mokykla iš senosios oficinos perkelta į naują pastatą Noriūnų centre. Kai dirbau šioje mokykloje, tai kurį laiką gyvenau oficinoje įrengtame bute. Gal iš tų laikų ir liko didžiulė trauka tai legendomis apipintai vietai“, – pasakojo mokytoja.
Alfonsa parodė už naujojo mokyklos priestato palei krūmais apaugusią kiemo ribą, į Lėvens pusę dirbtinai supiltą kalnelį.

Tarp senųjų noriūniečių, anot jos, buvo išlikęs pasakojimas, kad ant to kalnelio buvęs vaidilučių aukuras. Vėliau ši vieta laikyta šventa. Ten žmonės melsdavosi. Nuo to kalniuko kairėje pusėje stovėjęs dolomito bokštas – pinigų saugykla. Šalia jo – raudonasis dvaras.

„Dirbdami daržui žemę ties ta vieta vis rasdavome tamsiai žalių glazūruotų koklių liekanų, visokių lėkščių duženų. Anūkas tuos radinius į maišelį rinkdavo. Svajojome kumetyne muziejų įkurti. Buvo minčių ir turizmui šią sodybą pritaikyti. Konsultavomės su Paveldo departamento atstovais. Kalbėjome, kad ši vieta tiktų poezijos vakarams ir kitokiems kultūriniams renginiams. Paveldosaugininkai sakė, kad kieme užtektų tik keletą šviestuvų įrengti. Man atrodė, kad tuo metu tokiems renginiams buvęs kumetynas per kukli vieta, kad reikia daug ką ten sutvarkyti, norint tokiais dalykais užsiimti. Vienas žmogus net buvo palikęs savo kontaktus ir sakė, kad šis objektas domintų Vokietijos verslininkus. Jie mielai tą vietą sutvarkytų ir paverstų turistine poilsiaviete. Jų telefonų numerius kažkur nukišau. Gal būtų išėjęs ir neblogas sandėris. Bet man tas kumetynas tarsi vaikas, kurio negaliu atsisakyti. Aš jo nevertinu pinigais. Visgi matau, kad reikia būtinai pastatus tvarkyti, stogus lopyti. Pati jau nebeturiu sveikatos tokius darbus organizuoti. Viskam reikia daug lėšų. Dukra su vyru Puponyse ūkininkauja. Praėję metai jiems buvo sunkūs. Lietingas ruduo pridarė nuostolių. Gal šiemet gamta bus maloningesnė, atsiras atliekamų pajamų ir pradėtam Noriūnėlių dvaro tvarkymui tęsti. Daug vilčių dedu į jų sūnus, savo anūkus Alvarą ir Amandą. Norėčiau, kad jie ten viską perimtų ir baigtų tvarkyti. Alvaras, baigęs studijas, dirba Panevėžyje, o Amandas gyvena su tėvais ir padeda jiems ūkininkauti“, – pasakojo apie savo dvarą ir lūkesčius pašnekovė.

Įdomu tai, kad iš pradžių Noriūnėlių ir Noriūnų dvaras priklausė vienam savininkui. Vėliau Noriūnėlių palivarką ir Noriūnų dvarą valdė skirtingi savininkai. Tik XIX a. pabaigoje šios abi valdos vėl sujungtos į vieną.

Šiais laikais, XX a. pabaigoje, pasikartojo šių valdų istorija. Jos vėl atskirtos ir turi skirtingus savininkus.

Rūmų likimas

Noriūnų dvaro rūmus paskutinis jų savininkas dvarininkas J. Adomonis paliko 1944 metais. Baigiantis karui jis su sūnumi pasitraukė į Vakarus.

Dvaro teritorijoje 1951 metais buvo įsteigta Kupiškio mašinų ir traktorių stotis (MTS). Vėliau čia įsikūrė melioracijos statybos valdyba (MSV), po kelerių metų pervardyta melioracijos statybos ir montavimo valdyba (MSMV), veikė Byčių kolūkio atraminio parodomojo ūkio technikos remonto dirbtuvės. Rūmuose dirbo MTS, MSV ir MSMV administracija, melioratoriams buvo įrengta keletas butų. Šiuo metu čia įsikūrusi UAB „Nodama“ administracija. Anksčiau čia salę ir patalpas kurį laiką nuomojo vietos kultūros padalinys, bendruomenė. UAB „Nodama“ šį pastatą nuomoja iš UAB „Bonikos turto valdymo grupė“. Su jos vadovu Vitalij Baranovskiu susisiekti nepavyko. Buvo įdomu sužinoti tolimesnį Noriūnų dvaro rūmų likimą, perspektyvas juos pritaikyti turizmui.

Iš išorės apžiūrėjus tuos rūmus matyti, kad jie ir jų aplinka minimaliai prižiūrima. Visgi į akis krinta vietomis pradėjęs luptis pastato tinkas, varganas balkonėlis iš kiemo pusės.

Galima daug būtų prifantazuoti, kas tame dvare turėtų vykti, kad čia tuntais plauktų turistai ne tik iš Lietuvos. Deja, tam reikia nemažo kapšo pinigų ir drąsos rizikuoti. Aplinka išties ten unikali, dvelkianti senove ir ūksmingo parko ramybe, turinti nenusakomos magijos. Kartą pasivaikščiojus po Noriūnų dvaro teritoriją, ten vėl norisi sugrįžti.

Istoriniai šaltiniai

Išsamiai Noriūnų dvaro istorija išdėstyta „Kupiškėnų enciklopedijai“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio pateiktoje informacijoje. Taip pat apie tai knygoje „Kupiškio kraštas“ rašo Algirdas Baliulis.
Ten pateikiami faktai, kad istoriniuose šaltiniuose Noriūnų dvaras minimas nuo 1665 metų. Jis priklausė ne vienam Lietuvos didikui. Šį dvarą valdė Boločinskiai, Vilomirskiai, Oginskiai. Iš pastarųjų XIX a. šias valdas nusipirko Venclovavičiai. Jie čia tvarkėsi iki 1923 metų. Tais metais dvaras buvo parduotas buvusiam įgaliotiniui ir nuomininkui Jonui Adomavičiui-Adomoniui, kuris dvarą tvarkė nuo 1919 metų. Adomoniai dvarą valdė iki 1940 metų.

Čia XVII a. buvo rinktinių žemaičių veislės arklių auginimo centras. Vėlyvesniais metais šis dvaras irgi garsėjo, kaip tvarkomas labai pažangiai. Čia auginti ardėnų veislės arkliai, anglų baltųjų veislės kiaulės, veisliniai galvijai.

Šios giminės valdymo laikotarpiu iškilo iki mūsų dienų išlikę neorenesansinių formų dvaro rūmai. Jų statyba 1850–1855 metais rūpinosi Henrikas Venclovavičius ir jo sūnus Zigmantas Venclovavičius. Rūmus projektavo architektas prancūzas, statė vietiniai meistrai Silickas, Lipinskas ir kt. Plytos vežtos iš Burbiškio dvaro Rubikių plytinės, nes ten buvusios geresnės.

Pastato planas susideda iš dviejų dalių: anksčiau statytos vienaukštės stačiakampio formos dalies ir vėliau pastatytos – dviaukštės. Pagrindinės dalies fasadinę pusę puošia dviejų kolonų portikas su atiku. Rūmų išorę praturtina ampyro stiliaus dekoras. Originalumu išsiskiria du dvaro ansambliui priklausantys dolomitiniai bokštai. Jie turi romantizmo bruožų, o savo išraiška primena viduramžių architektūrą.

Šiuo metu Noriūnėlių palivarke išsiskiria 1836 metais statytas stačiakampio plano akmens mūro kumetynas su vidaus kiemeliu, puoštas akmens mozaikomis. Pastatas primena diendaržinį tvartą, ir gali būti, kad Oginskiai jam ir buvo numatę tokią paskirtį. Taip pat Noriūnėliams priklausė greičiausiai XX a. pradžioje statyta oficina (prievaizdo namas?), turėjusi du apvalius dolomitinius bokštus. 1957 m. vienas bokštas neremontuojamas nugriuvo. Oficinoje veikė mokykla. 1962 metais ūkiniai pastatai rekonstruoti, pritaikyti naujai funkcijai.

Rūmus supantį peizažinį parką sodo vietoje užveisė XIX a. pabaigoje su savininkais besigiminiavęs Mykolas Komaras ir sodininkystės instruktorius Zaleskis. Parkas buvo stačiakampio plano, nelygaus paviršiaus (išsidėstęs ant aukšto vakarinio Lėvens upės kranto ir Krioklio upelio slėnyje).

Šiandien parkas užima 10 hektarų, medynuose vyrauja vietiniai lapuočiai medžiai, grupėmis ir pavieniui auga spygliuočiai. Yra introdukuotų medžių: europinių maumedžių, balzaminių kėnių, pilkųjų riešutmedžių, sidabrinių kėnių, vakarinių tujų, pilkųjų ir lauralapių tuopų. 1958 metais parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 metais pripažintas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 1975 metais parengtas ir parko sutvarkymo projektas (architektė Virginija Kaikarienė).