IŠ ATIDUOTUVĖS Į VIŠTIDĘ

Ar pas mus daug yra vargstančių ir prie bado slenksčio atsidūrusių žmonių? Gal ką nors toks klausimas ir papiktins.

Statistika, rodos, byloja, kad Lietuvoje kas septintam žmogui stinga pinigų normaliai pavalgyti. Kiti skaičiai atskleidžia, kad išmetama apie 30–50 tonų maisto.

Taigi ši problema turi dvi puses. Ją bandoma spręsti. Leista pardavinėti kai kuriuos tinkamus vartoti pasibaigusio galiojimo maisto produktus.

Visoje Lietuvoje lyg grybų po lietaus pridygo maisto atiduotuvių. Maisto bankas kaskart rengia labdaros akcijas, kad labiau pasiturintys paaukotų būtiniausių maisto produktų ar higienos prekių labiau viso to stokojantiems žmonėms.

Apie kitą pusę papasakojo pasipiktinusi kupiškėnė.

Moteris teigė, kad laukdama eilėje prie maisto atiduotuvės girdėjo kelių moteriškių šneką, kad jos ims visokių kruopų ir kitokių produktų savo vištoms palesinti. Dar viena pridūrė, kad ir šuniukui bus čia tinkamų produktų.

Šias kalbas girdėjusi moteris sakė, kad jai atiduotuvė yra tikras ramstis norint sočiau ir įvairiau pamaitinti šeimą, nesvarbu, kad daržovės pavytusios ar bandelė ne visai prekinės išvaizdos.

„Nemalonu, netgi skaudu girdėti, kad kiti save laikantys nepasiturinčiais atiduodamu maistu lesina vištas ar kitą gyvūnėlį šeria. Ar taip sąžininga? Jeigu jiems nereikia dalijamo maisto, tegu palieka kitiems, kurie jo labiau stokoja“, – išsakė savo nuomonę pašnekovė.

Išties teisingi klausimai. Antra vertus, jei žmogus tuo maistu šeria vištas, tai jos padeda jam kiaušinį. Išeina tokia logiška maisto grandinė.

Reikia žmogui, ypač vienišam, ir naminio katino ar šunelio. Kai yra kuo rūpintis, ne tokia baisi vienatvė, psichologiškai geriau žmogus jaučiasi.

Likučiais nuo stalo maitinti gyvūnus šiais laikais nebepriimtina. Parduotuvės pilnos jiems skirto specialaus maisto. Bet jis kainuoja. Nukainotų tokių produktų beveik neteko matyti, nebent dėžutę kačių maisto.

Kaime, pamenu, išplovę po pietų šiltu vandeniu indus be jokių ploviklių, riebaluoto vandens neišpildavo lauk. Pridėdavo duonos plutelių, lašinių odelių ar dar kokių nors trupinių nuo stalo ir eidavo lakinti šuns. Katinui įpildavo pieno. Dabar sakoma, kad pienas gyvūnams netinka. Tai, manau, vyresnioji karta panašiai ir šiandien šeria savo gyvūnus. Gal todėl atiduotuvės kai kam tikras rojus maistu dalytis su jais.

Dar būtų įdomu sužinoti, ką žmonės gamina iš kruopų ir kitų produktų. Juos gi reikia greitai suvartoti, nes iki begalybės nelaikysi, galiojimas pasibaigęs. Ar visi moka skaniai pasigaminti paprasčiausią valgį. Aišku, yra išradingų šeimininkių, kurios ir iš kirvio sriubą išvirs.

Deja, didžioji dauguma jau įpratusi prie pusfabrikačių, prie greito maisto. Negaliu pamiršti, kaip vienas kupiškėnas savo knygoje rašė apie žmogų, kuris per dienų dienas valgė tik virtą dešrą su majonezu. Ir gal buvo tikras turtuolis?

Gal reikėtų organizuoti žmonėms prie atiduotuvių maisto gaminimo kursus ar renginius, kai visi drauge kažką gamina, pavyzdžiui, patys iš suneštinio maisto išsiverda didelį katilą gardžios košės su spirgučiais ar aliejuje pakepintomis daržovėmis su prieskoniais.

Esu rašiusi apie Kupiškio vaikų dienos centrą, kur vaikai mokomi ir valgį pasigaminti, ir savo tėvelius kartais pasikviečia. Kupiškio dekanato „Caritas“ irgi karštu maistu aprūpina savo klientus ir keletą senolių.

Rajone nėra didesnės labdaros valgyklos. Gal jai įsteigti nėra lėšų? Manau, kad svarbiau būtų ne tik tiekti vargstantiems karšto maisto, bet ir juos pačius išmokyti jo pasigaminti. Kitaip maistas iš atiduotuvių gali nukeliauti geriausiu atveju vištoms palesinti ar šuns ėdalui, o blogiausiu – tolyn į šiukšlyną. Tokios masinės maisto gaminimo pamokos ir pigiau kainuotų nei kasdien veikianti labdaros valgykla.