NERIJUS MAČIULIS. MUMS LABAI PASISEKĖ, ANTRA DALIS: ŽMONĖS

Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei socialinius pokyčius, kurie nebuvo tik teigiami.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo 3 mln. 377 tūkst., o šių metų pradžioje – jau tik 2 mln. 843 tūkst. nuolatinių gyventojų. Daugiau nei pusės milijono gyventojų tokio dydžio valstybei yra didelis praradimas. Kokios buvo šio reiškinio priežastys?

Visų pirma, klaidingai manoma, kad visas gyventojų skaičiaus mažėjimas įvyko tik dėl emigracijos. Išnykus barjerams laisvai keliauti ir dirbti ES, nemažai lietuvių tokia galimybe pasinaudojo – ypač po pasaulinės finansų krizės, kuomet nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė 18 proc.

Dėl migracijos Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius per šiuos du dešimtmečius sumažėjo 350 tūkst. Kitaip sakant, du trečdaliai gyventojų praradimų buvo dėl migracijos, o trečdalis dėl natūralios kaitos – mirtingumo ir nepakankamo gimstamumo.

Didelė emigracija, ypač jaunų ir kvalifikuotų specialistų, slopina ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą ir nėra pageidautinas reiškinys. Vis tik migracijos nereikėtų vertinti kaip vienareikšmiškai neigiamo reiškinio.

Emigracija dažnai yra tik laikina, o trumpuoju laikotarpiu padeda spręsti kai kurias šalies ekonomines ir socialines problemas – darbo susirasti negalintys gyventojai galimybių ieškojo kitose šalyse, o Lietuvoje likusiems artimiesiems padėjo finansinėmis perlaidomis.

Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 mlrd. eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

Be to, matome, kad jau nuo šio dešimtmečio pradžios grynoji migracija buvo teigiama – į tėvynę grįžusių lietuvių buvo 20 tūkst. daugiau nei iš jos išvykstančių.

Gerėjanti gyvenimo kokybė padeda pritraukti imigrantų ir iš Vakarų valstybių. Ilgą laiką jos beveik nebuvo, tačiau pastarąjį penkmetį iš Vakarų valstybių – Ispanijos, Vokietijos, JK, JAV – imigruoja 7–8 tūkst. žmonių per metus. Ir kol kas nėra priežasčių, dėl kurių ši teigiama tendencija galėtų baigtis.

Mažesnis Lietuvos teritorijoje gyvenantis žmonių skaičius nėra savaime problema. Didelis demografinis pokytis reikalauja adaptuoti viešųjų paslaugų institucijų tinklą, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemas, bet nereiškia, kad gyvenimo kokybė dėl to blogės.

Pavyzdžiui, visų rūšių nusikalstamumas sumažėjo neįtikėtinais tempais. Žmogžudysčių skaičius, tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, yra penkis kartus mažesnis nei buvo prieš du dešimtmečius, o savižudybių skaičius sumažėjo perpus (bet, deja, išlieka gerokai per didelis).

„Eurobarometro“ duomenimis, 2004 metais kas antras lietuvis manė, kad nusikalstamumas yra viena iš dviejų didžiausių Lietuvos problemų. Šiuo metu taip manančių lietuvių – tik 2 proc., mažiau nei Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ar daugelyje kitų Vakarų valstybių.

Žinoma, turtingesnė, laisva ir saugi valstybė ne tik vilioja sugrįžti emigrantus, atvykti talentingus imigrantus, bet sudomina ir mažiau išsilavinusius bei nebūtinai gerų ketinimų turinčius asmenis. Todėl du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

Ilguoju laikotarpiu svarbesnis turbūt ne gyventojų skaičius, o jų išsilavinimas. Lietuva jau pralenkė daugelį Vakarų valstybių pagal tai, kokia jaunų žmonių dalis turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą.

Tiesa, pagal moksleivių gebėjimus pastaruosius 20 metus beveik nėra jokio progreso, o pasiguosti galima tik tuo, kad pagal šį rodiklį neatsiliekame nuo kaimyninių šalių ir EBPO vidurkio.

Pasiguodus vertėtų ir paklausti savęs, kodėl pagal moksleivių gebėjimus Estija, o ne Lietuva pastarąjį dešimtmetį yra tarp penkių pažangiausių valstybių pasaulyje.

Jau visi turbūt girdėjome, kad šiemet Jungtinių Tautų (JT) laimės indekse Lietuva pateko tarp 20 laimingiausių valstybių pasaulyje, o jaunuoliai iki 30 metų jaučiasi laimingiausi pasaulyje.

Tai nebuvo atsitiktinumas – Lietuva prieš dešimtmetį buvo tik 71 vietoje pasaulyje, o kiekvienais metais pamažu artėjome link dvidešimtuko.

Tam įtakos turėjo visi JT vertinami kriterijai – pajamos, socialinė sanglauda, laisvė kontroliuoti savo gyvenimą, sveiko gyvenimo trukmė, korupcijos suvokimas ir dosnumas.

Beje, tai, kad vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau laimingi rodo, kad ne visos problemos yra išspręstos – dažnai jų kelyje link laimės atsiranda ne tik finansiniai barjerai. Pavyzdžiui, per du dešimtmečius lietuvių sveiko gyvenimo trukmė padidėjo maždaug penkeriais metais. Puiku, tačiau Lietuvoje vyrų sveiko gyvenimo trukmė siekia tik 55 metus, moterų – 60 metų. Tai yra, atitinkamai, 15 ir 10 metų mažiau nei Švedijoje ar Norvegijoje. Kodėl?

Reguliariai sportuojančių vyresnio amžiaus žmonių skaičius per pastarąjį dešimtmetį patrigubėjo, bet išlieka kelis kartus mažesnis nei Šiaurės šalyse. Progresas kitose amžiaus grupėse taip pat akivaizdus, bet iki Šiaurės šalių gyventojų fizinio aktyvumo dar labai toli.

Didesnės investicijos į ligų prevenciją ir sporto infrastruktūrą (čia turimas omenyje ne nacionalinis stadionas), leistų sparčiau didinti sveiko gyvenimo trukmę.

Korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje nuolat mažėja, tačiau lėtai ir išlieka gerokai didesnis nei Šiaurės šalyse. Beje, tas pats JT laimės tyrimas rodo, kad lietuviai itin jautriai reaguoja į įvairias korupcijos apraiškas.

Vis tik pastarojo dešimtmečio smulkesnių ir stambesnių korupcinio pobūdžio nusikaltimų identifikavimas, pasibaigiantis bent specialiųjų tarnybų tyrimais, o kai kuriais atvejais ir baudžiamąja atsakomybe, rodo ne didėjančią korupcija, o skaidrėjimą ir apsivalymą.

Mes mėgstame paburbėti, kad kažkurias mūsų pasirinkimo laisves (pavyzdžiui, teršti aplinką ar nustatyti mokesčius) suvaržė ES direktyvos, bet daugeliu atveju šios direktyvos, gairės ir rekomendacijos padėjo nenuvažiuoti šunkeliais. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvių teigiamai vertina ir ES institucijas, ir Lietuvos narystę joje.

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5. Ko trūksta, kad laimingi būtų 9 iš 10? Ar galima tikėtis tokio ekonominio ir socialinio progreso ir ateityje? Ar gali Lietuva pagal pajamas pralenkti ES vidurkį? Apie tai – trečioje dalyje.

Komentaro autorius yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

ELTA