BENDRAKLASIAI TVIRTAI LAIKOSI SUSITIKIMŲ TRADICIJOS

35 metai prabėgo nuo tada, kai tuometę Vlado Rekašiaus mokyklą baigė 49-oji abiturientų laida. Rugpjūčio 12 dieną gražus būrelis buvusių klasės draugų rinkosi į klasės susitikimą. Šilti mokyklinių laikų prisiminimai atgijo dar kartą peržengus savo ugdymo įstaigos slenkstį, o vėliau ir visiems kartu susėdus prie bendro vaišių stalo.

Jurga BANIONIENĖ

Vieni kitų labai pasiilgsta

Šio susitikimo organizatorė Edita Kriaučiūnienė pasakojo, kad tradicija rinktis į klasės susitikimus gyvuoja labai sėkmingai.

„Kas 5 metus visada susitinkame. Gal tik pirmą kartą baigę mokyklą šventėme po 10 metų mažame būrelyje, bet tolyn mūsų vis daugėjo. Į šį susitikimą susirinko 20 iš 27 baigusių mokinių.

Buvome labai draugiška klasė. Tai laida, kurią išskirstė, vienus iškėlė į naują mokyklą, o mus sujungė iš kelių klasių. Per tuos kelerius metus taip susigyvenome, kad iki šiol likome draugais, ir mokykloje kartu laiką leisdavome, ir po jos. Tie, kurie studijavo Vilniuje, ten retkarčiais susitikdavo, kiti iš Kauno į sostinę atvykdavo, ryšius nuolatos palaikėme. Turėjome šaunią auklėtoją Genovaitę Vilčinskienę.

Ji buvo puiki, gerbianti, užjaučianti. Niekada neišskyrė nė vieno vaiko, ar jis iš kaimo, ar iš miesto, buvome visi lygūs. Pamenu, kad lankydavo mus namuose, tokia tais laikais buvo tradicija. Kai žinodavome, kad ateis, laukdavome. Auklėtoja taip pat labai prisidėjo prie to, kad klasė buvo vieninga“, – kalbėjo pašnekovė.

Klasės susitikimai, pasak Editos, kaskart būna teminiai. Pavyzdžiui, paskutinį kartą tema buvo Havajai, o šįsyk – gėlės. Tai turi atsispindėti aprangoje. Visada sugalvoja ir tam tikrą programą.

Anot pašnekovės, net nekyla mintis, kad nebereikia rinktis į klasės susitikimus. Labai pasiilgsta vieni kitų. Nemažai klasės draugų yra likę Kupiškyje, tad ir taip pasimato, bet yra ir gyvenančių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje. Jei užsienyje gyvenantieji vieši Lietuvoje, stengiasi, kurie gali, susiburti, pabendrauti. Nepamiršta ir auklėtojos, pasveikina su gimimo diena.

Metai nieko nepakeitė

Vita Valeckaitė tvirtino, kad jų klasė buvo labai draugiška. Palaikė artimą kontaktą mokydamiesi kartu mokykloje, vykdavo drauge į įvairias išvykas, dalyvaudavo renginiuose.

„Mano klasės draugai – išradingi, draugiški, turintys gerą humoro jausmą, kūrybiški. Tokie patys ir dabar susirenkame, atrodo, kad ir tų metų nebuvo, galime juoktis iš visko, pasakoti prisiminimus. Dar viena didžiulė dovana, kad dar turime auklėtoją, kuri noriai dalyvauja mūsų klasės susitikimuose. Tai nuostabus žmogus. Kai buvome vienuoliktokai, dvyliktokai, ji mus visada suprasdavo, palaikydavo. Buvo ir griežta, bet labai teisinga ir žmogiška“, – kalbėjo V. Valeckaitė.

Pasak jos, kasmet klasės draugai susitinka pabendrauti, o rimti klasės susitikimai, į kuriuos stengiasi atvažiuoti kuo daugiau, vyksta kas penkerius metus.

„Tiesiog pasiilgstame vieni kitų. Apima didžiulis jaudulys, gera sugrįžti į jaunystės prisiminimus, kai be metų naštos lakstėme po mokyklą. Man daug kas išlikę širdyje, nenutolę mokykliniai prisiminimai – klasės išvykos, kelionės į Vilnių, kitus miestus, Taliną, bendrystė, šiltumas. Buvome vieninga komanda kiekviename žingsnyje“, – pabrėžė pašnekovė.

Paklausta, kokia galėtų būti šios vienybės paslaptis, V. Valeckaitė teigė, kad ji tiesiog pačiuose žmonėse, nore bendrauti, susitikti, matytis.
Ji pati po mokyklos įstojo į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą, liko gyventi ir dirbti sostinėje. Iki šiol dirba teisėja.

Tik gražiais žodžiais apie savo bendraklasius ir mokytojus atsiliepė ir Virginijus Apšega.

„Mes – kaip broliai ir sesės. Klasė buvo labai draugiška, tokie ir išlikome. Buvome paprasti, visi lygūs, nesvarbu, kaip mokėmės, geriau ar prasčiau. Vienas kitam padėdavome ir moksle, ir ne tik. Aš visada noriu sugrįžti į mokyklą, kur liko geri prisiminimai, nes ten praėjo ilgas gyvenimo etapas, kurio svarbos tuo metu nelabai ir supratome. Dabar Kupiškyje negyvenu, bet kiekvieną savaitgalį grįžtu, norisi pamatyti klasės draugus, telefonais bendraujame, internetu, žinome, kaip kas gyvena.

Mokytojus turėjome tokius, kokių šiandien nebėra. Visiems tai sakau. Jie buvo tiesiog fantastiški. Labai stengėsi, mus išauklėjo gerais žmonėmis. O mūsų auklėtoja – pati nuostabiausia. Įkvėpdavo, patardavo ir vis sakydavo: „Vaikai, nesimokysit, nieko nebus.“ Iš tiesų, taip ir yra. Dabar tik viską suprantame“, – mintis dėstė V. Apšega.

Paprašytas prisiminti kokią nors iškrėstą mokyklinę išdaigą, pašnekovas pasakojo, kaip vieną šaltą dieną visi susirinko į mokyklą, bet nutarė, kad reikia į ją neiti, ir grįžo pas vieną klasės draugę į namus.

V. Apšega po mokyklos baigimo išvyko mokytis į Kauną, studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, darbavosi Švedijoje. Pastaruosius 22 metus dirba stambioje tarptautinėje įmonėje, yra vienas iš vadovų.

Auklėtojos prisiminimai – šilčiausi

Šios klasės auklėtojai G. Vilčinskienei teko laimė išleisti 10 abiturientų laidų. Tačiau ši, anot mokytojos, buvo išskirtinė.

„Tai puikios pradinės mokyklos mokytojos šviesaus atminimo Janinos Gerštautienės mokiniai. Deja, jų kolektyvas buvo išdraskytas, kai atsidarė kita mokykla, ir man liko tik Jolita Aleknaitė, Dalius Šabanas ir Darius Baronas.

Nežinia, kokiu principu buvo suformuotos naujos devintos klasės. Pas mus atėjo būrys puikių vaikų iš Šepetos, Noriūnų, Žaidelių aštuonmečių mokyklų, keletas saviškių. Linas Dovydėnas atvyko iš sporto mokyklos. Laimė, visi atėjusieji pasitaikė reto gerumo, draugiškumo, sąžiningumo jaunuoliai. Po kelių savaičių jau buvo puikus kolektyvas.

Daug keliavome, kūrėme savo tradicijas, kol nuskambėjo paskutinis skambutis, praėjo egzaminai ir tradicinės išvykos į piliakalnį sutikti tekančios saulė metu perdaviau savo vaikus inscenizuotiems Dievams. Ir dabar akyse tebestovi vaizdas, kai išvargę, nemiegoję vaikai neskubėjo namo, o vėl sugrįžo į savo klasę mokyklos priestato trečiame aukšte.

Čia ir vyksta visi mūsų susitikimai. Ir suolus mes buvome susistatę kitaip, ne eilėmis, o keturkampiu palei sienas, kad matytume vieni kitus. Taip juos sustato ir dabar per susitikimus.

Laimingi tų klasių kolektyvai, kurie turi savo generolą, vadovaujantį ir suburiantį jau suaugusius savo draugus. Tokia yra mūsų mieloji Edita Žalnieriūnaitė, puiki kulinarė, kūrybinga, išradinga. Jos dėka jau tapo tradicija rinktis kas penkeri metai. Vis sugalvoti nauji scenarijai.

Iš tų susitikimų susuktas ne vienas filmukas. Ir patys susitikimai prasmingi: ne tik paplepėjimas ir vaišės. Štai prieš penkerius metus tapome Havajų gražuoliais ir gražuolėmis su girliandomis, šventėme V. Apšegos močiutės sodyboje, papuoštoje vėliavėlėmis, balionais, vainikais. Vyko šaudymo iš lanko varžybos, proto mūšis ir dar daugybė atrakcijų.

Ši laida Lietuvai padovanojo daug puikių žmonių. Nė vienas nenuėjo klystkeliais. Inga Vilėniškytė ir Kristina Urbonaitė grįžo į savo mokyklą. Inga moko istorijos ir geografijos, o Kristina psichologė. D. Baronas – Povilo Matulionio progimnazijos direktoriaus pavaduotojas. Rimą Urbonaitę sutiksime „Maximoje“. Daliaus Žvybo sukurti kryžiai puošia ne vieną kaimą. L. Dovydėnas sėkmingai darbuojasi teisėsaugos sistemoje. Roma Šulčiūtė kirpėja. O paragautumėte Bajarūnų ir Dovydėno bičių medaus su D. Šabano kepta duona! Dailininkė Diana Kvietkauskaitė rado užuovėją Italijoje. Raselė Kaušpėdaitė – auksarankė linksmuolė. V. Apšega susijęs su žemės ūkiu. V. Valeckaitė baigė teisę. O štai mano pirmojo 1956 metų auklėtinio duktė Auksė Varkalytė Amerikoje. Svajūnas dar ir muzikantas. Ir Sigutė, Aušra… Teatleidžia tie, kurių nepaminėjau, bet visi rado savo vietą.

O pats gražiausias dalykas, ko turbūt nedaro kitos klasės, tai draugiškos rankos ištiesimas artimųjų netekties metu. Kas tik galime, skubame bent paguosti netekties prislėgtą draugą ar draugę.

Kai pasižiūriu beveik iš 90 metų aukštumos atgal, suprantu, kas yra laimė. Tai žmogaus ryšys su žmogumi šioje susvetimėjusios planetoje. Ačiū Jums, mielieji, kad esate, ačiū už kiekvieno gimtadienio proga pasirodantį kurjerį su puokšte, duona ir medumi. Be Jūsų žemėje būtų daug šalčiau ir tamsiau“, – jautriai kalbėjo klasės auklėtoja.