Kristina VALYTĖ
Ne par seniausiai mira fizikos mokslų doktaras, kupiškėnų tarmas tyrinatojas Jonas Albertas Naktinis. Tėp tėp, šitas šviesus žmogus, katro daku Alizovoj atsirodo lintala kupiškėnų tarmai atmintėn.
Ale ne tik lintėlių tarmai pagerbtėn jo visur prikolta. Išlaista ir ne viena knygėla apė mūsų sanojų kalbų, daug žmogėlių aplunkyta, pakolbyta, mėdžiagos visokios pririnkta. Nors ir biržietis skaitas, no Popilio krošto, ale kėp jisai sakydavo, tarma rubėžių nežiūria, ir apė Kuprėliškį, ir apė Pondėlį žmonių šitėp kalbata, do ir dabar vienų kitų grynai kupiškenckai kalbuntį atrostum.
Devintoj dešimty žmogėlis buvo, o vidinas anėrgijos, užsidėgimo turėjo kėp dvidešimtmėtis. Rošė, organizovo, dora, važiovo…
Pilnas sumonymų šimtui matų priekin. Būdavo, paskumbina pusaj vėnuolikos vakari, unt kito sakytum, ko čia noktį skumbinėja, o unt jo pykt negali, vėn kad pavarda Naktinis. Su jo no dūšios možnadavo tarmiškai paskalbatėn apė ūkį, apė politikų ir apė kų tik nori. Ir rimtai, ir pašposytėn.
Tai jo mintis, kad raikia Alizovoj atminimo tarmai lintalas. Rinko žodžius visokius ir pasokymus, kų unt jos užrašytėn. Gražiai, tarmiškai, ba klaidų parošė, ale spaustuvas darbinykai ar ti par aplaidumų, ar ti nesuproto – išspauda žodžius kai katros gramatiškai. Negerai šitėp. Sokom, gol pėrspausdintėn, tai jisai tik tėp pasokė, kad nėrai laiko…
Matyt, žmogus jauta atainunčių pobaigų. Po nedėliai sužinojau, kad jau užgėsįs. Savuos namėlios, Kojūgalio (Glūdiškio) vienkėmy jį rodo, ir kad pakavotas netolimuos Kubilių kaimo kapėlios, šaly savo tėvėlių.
Diktofoni mono do likį jo kalbos įrašų, o tiliponi – nuotraukų. Pasijemu jo dovanotų vienų naujų knygėlį „Zenkiai, Zelenkiai, Zelenskiai“ ir skaitau taryčios jo balsu. Par unksti dungun mono paskalbajimų draugas išėjo…
Nesanai varčiau sanobinius, nu tos, pačius pirmus devyniolikto omžiaus, tautinius lėtuvių laikraščius „Aušra“. Tikrų agzampliorių netako čiupinėtėn, bat tėp gražiai par kelias knygelas numeriai sudėti, naujai pėrlaisti. Vėnan numery įdomiai rošo apė žmogaus smertį. Laikrašty gvildana tokių tėmų, dėl ko sanų sanobaj prė mirusio rosdavo avikirpas žirklas ir kų tai reiškia.
Ogi kad giltinai lėžuvį nukirptų ir daugiau smerčių nebabūtų. Mat giltina, kad ir koki babūt baisi bėstija, kėp rošo, pėrkorus moteris mėlynu nosi, nėr tiek kenksminga, kiek tasai jos nodų pilnas lėžuvis. O įdomiausia, kad tan laikrašty yrai parašyta, kėp žmogus mota giltinį „Kupišky unt čiasnės pas ponų rėdytojų“, suprosk, pas Kupiškio kriaučių. Ir papulk gi šitėp!
Do kitan laikraščio numery golim pėrskaitytėn gėrų posakų, kėp žmogėlis smertį apgovo. Tarnovo vargdienis pas ponų ir unt vokaro už dorbų pardėn govo pagyžusio bizalo. Gėra, gėra, nėt galvon įvėjo, aidamas namo kad uždainovo. Badainuodamas girdžia žmogus, kad jom kažkas atitaria.
Sustojįs ir klausia, kas čia kartu dainuoja. Ir atsoko jom: „Tai ošei, tavo bada.“ Žmogėlis pėrsigundįs lakt namo grobo darytis. Bada lygi smerčiai – skaityk, jau gotava. Ale bakoldamas grobų sumislijo pamėgint jų apgautėn. Soko, va, grobų pasdirbau, bada, šok tujei pirma, ošei kartu su tau.
Bada šmukšt ir įšoko, o žmogėlis bumpt grobų užuvožė, graitai užukasa. Ir tik pamislykit, kėp jom tadu sėktis pradėjo, kėp jisai prasgyvano, nėt ponas pavydėjo, kad bundinykas jį aplinktėn baigia. Klausia, kėp tau tėp nusisekė, tas žmogėlis ir pasisokė, kad badų pagovįs ir grabi uždorįs po žėmam pakavojo. Kerštėlnykas ponas slapčiu tų dėžį atrodo, pritykojįs progų atokasa, atovožė ir mislijo, kad baudžiaunykų bados vėl apsas, ale jį potį užpuola ir pribaigė.
Skaitai tokios rašinėlius, ir graudu, ir vietom linksma, ir dyvijės, kėp prikurdavo gražiai žmonas. Bat kad tėp būt bapigu smertį apgautėn…
Gyveni žmogus, dirbi, kuri, darai ir bimpt tavo gyvėnimo siūlalis nutrūksta. Smertis klastinga ir gudra, pasan nežiūria. Visi mas svečiai unt šios žėmas…
dar | 2023-09-15
|
Praeitame amžiuje Papilio apylinkėse yra tekę girdėti tokį vietinių žmonių pasakymą- Kupišky žmonas šniaka tėp pot, kėp mas -papilietiškai.
patikslinimai | 2023-09-11
|
Netoli Papilio ėjo sąlyginė kupiškėnų ir šiaurės panevėžiškių tarmių riba. Į šiaurę nuo Papilio- Latvygaloje, Skrėbiškyje buvo kalbama kupiškėniškai, o štai į tolėliau į šiaurės vakarus, Gajūnuose , kalbama jau „biržanskai“, t.y. biržietiškai, šiaurės panevėžiškių tarme su kupiškėnų tarmės priemaišomis. Panaši padėtis ir į vakarus nuo Papilio- vos keli kilometrai link Biržų- Krikščių, Melaišių, Anglininkų kaimuose kupiškėnų tarmė maišydavosi su šiaurės panevėžiškių tarme. Būdavo sakoma žemiala, o ne žemala ( žemelė) , mana tėvus, o ne mono tavas ( mano tėvas), kaimus, o ne koimas ( kaimas) kaip Papilyje. O kupiškėnų tarmės plotas tęsiasi į šiaurę iki Latvijos sienos ( Virškupėnai, Symaniai). Dabar kupiškėnų tarmė šiuose kraštuose sunykusi, ją smarkiai veikia ne tik literatūrinė kalba, bet ir gretimos plačiai vartojamos šiaurės panevėžiškių ir rokiškėnų ( uteniškių) tarmės. Gerai, kad a.a. dr. Jonas Albertas Naktinis savo knygose įamžino šių kraštų kupiškėniškos tarmės pavyzdžius.