KAIMO LINKSMYBAS

Kristina VALYTĖ

Visais čėsais žmonas kaimi gyvano, kėp mokėjo, vartas, dirbo, triūsa, o dabar kaimi gyvintėn, pamanyk, žėmas lygis.

Ne tėp kų padirbai, pasakei, pasrodai, kaimiečiu išvadintas būsi. Būktai sarmata tau turia būtėn, kad tujei iš kaimo.

Kas čia tėp sumislijo, ar tik ne tė potys mėsčionys, kur iš kaimo išėjo?

Lėtuviai mas – žmonas, visi skaityk kilį iš kaimo, agrarinas valstybas, ar tasai, katras išėjo gyvintėn miestan, tai jisai įsivaizduoja, kad paskėla aukščiau visu golvu užu kitus?

Nesanai mono pažįstama buvo iš didmėsčio atvažiovus, kur seniau kartu mokėms. Gryna mėstieta, devintan aukšti užaugus, senėlių kaimi neturėjus. Jai visa tėp įdomu, nematyta. Kėp pasdoro šienas, iš kur atsirunda pienas, kėp daržovas užauga…

Pavadinau kartu rištėn Joninam vainikų. Priskyniau keselin ųžolo šakėlių, ir sakau, padavinėk mon po vienų, bus graičiau.

Jynai varto runkos tas šakytas ir soko, koksai gražus augalalis lapėliais karpytais… Kas da mėdis, nepažįsta.

Ajom poskum pradalgių abidvi vartytėn. Parodžiau, kėp ti su grėbliu raikia, nesgauna jai, nors pasiusk.

Gol po pusvalandžio pradėjo dėjuotėn, kad pūslį susimušė, dalnų sopa. Pėvalaj prisado, tai kad pašoks, kad suraks – skruzdalas rūrų sukundžiojo. Undarokų puolo purtyt… Nu tiek jau to.

Nužirgliojom tadu daržan, tėp sau pasižiūrėtėn, kur kas auga. Norėjo mon gėra padaryt, piktžolį išrautėn, plikom runkom jėma už usnas ir įsidūra.

Sakau, rauk va šyč ridikėlius. Tai rova ir dyvijos, kad aik tu sau, tokė pot kėp iš krautuvas!

Unt povakarį ajom pas vištas. Įvėjo būdalan ir kėp statula sustingo.

Pirmokart iš arti vištas pamota. Klausia, ar nieko jos nedoro? Kų gi daris, negi puls kėp vilkas, o vištos gudrutas tik sukas apė kojas ir kraipo galvalas, gol kų jom skanaus atonešei.

Unt golo traktorių pamota, soko, ošei įlipsiu, o tu manį nupotkyk, prisiminimui patagrapija bus.

Kė palydėjau savo draugį vakarinian autobusan, tiek nuvargus buvo, kad nieko nebasokė.

Pamislijau, kad daugiau svečiuos nebanoras atvažiuotėn. Ale po nedėliai paskumbino visa laiminga.

Savo pažįstamom apė kaimų pripasakojo, tai jos labai susdomėjį, ir kitųsyk su jom atvažiot, jėgu tik visų kumpanijų svečiuos prijimčia.

Mat miesti visos linksmybas kainuoja, o šyč – už dyka.

Tai sakau, gerai, bil tik akvotija. O dorbo tai jau prigalvosma.

Tai gol nėr tan kaimi ir blogai?