Po Sąjūdžio organizuoto mitingo Kupiškyje, prie Pyragių ežero, pradėjo aktyviai kurtis šį judėjimą remiančios grupės visame rajone. Subatėnai buvo vieni iš aktyviausių sąjūdiečių. Apie Sąjūdžio ištakas, nuveiktus darbus šiame krašte papasakojo Audrius Daukša.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Šiandien muziejininkas A. Daukša gyvena Panevėžio krašte, dirba Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus prižiūrėtoju Ustronės vienkiemyje. Į Lietuvos tautinio atgimimo veiklą jis įsijungė per etnokultūrą, folklorą.
A. Daukša nebuvo Kupiškio sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, bet dalyvavo pirmuose sąjūdiečių organizuotuose susirinkimuose komunalininkų salėje. Vėliau tapo Kupiškio LPS grupių koordinacinio centro nariu.
Darbų sąrašas
„Mitingas prie Pyragių ežero išjudino visą rajoną. Prieš tai dalyvavau Sąjūdžio mitinguose Utenoje ir Vilniuje. Subačiuje įsikūrusi Sąjūdžio grupė buvo pati stipriausia tarp kaimiškų vietovių. Dar šiame kontekste galiu paminėti ir skapiškėnus. Keli žmonės iš ten nuolat dalyvaudavo susirinkimuose Kupiškyje. Noriūnuose sąjūdiečių veikla suaktyvėjo vėliau.
Subačiuje buvo pati stipriausia rajone Sąjūdžio grupė gal dėl to, kad nemažai subatėnų dirbo prie geležinkelio, Kupiškyje, Panevėžyje, buvo daug laisvesni, nepriklausomi nuo kolūkio. Kitose gyvenvietėse daug įtakos turėjo kolūkis.
Jei elgsiesi kitaip, gali negauti ganyklos, grūdų iš bendrų pasėlių ir pan. Daugelis norėjo laikyti ne vieną karvę, kaip buvo leidžiama pagal įstatymą, bet dvi. Jei gerai sutari su kolūkine valdžia, tai ji ir užmerkia akis, nemato šio pažeidimo. Taigi žmones atvirai reikštis stabdė tokia moderni kolūkinė baudžiava“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, Subačiuje Sąjūdžio rėmimo grupė įsikūrė iškart po minėto mitingo, 1988 metų spalį. Neišliko to meto jokių protokolų. Nelabai mokėta ir šią veiklą protokoluoti.
Iš pirmų Subačiaus sąjūdiečių A. Daukša paminėjo tautodailininkę, dailės mokytoją Genią Vaičikauskienę, mokytoją lituanistę Vitą Špokauskienę, buvusią tremtinę, partizanų ryšininkę Janiną Steiblytę, mokytoją Aldoną Leonienę.
Subatėnai sąjūdiečiai iškart ėmėsi aktyvios veiklos. Buvo net sąrašas sudarytas, kokių pokyčių Subačiui labiausiai reikia. Pirmiausia inicijuotas kai kurių gatvių pavadinimų keitimas.
„Subačiuje, prie mokyklos, buvo Gagarino aikštė. Sumanėme, kad tą pavadinimą reikia pakeisti. Dvariškiuose, kur kūrėsi centrinė tuometinio „Šviesos“ kolūkio gyvenvietė, buvo lyg ir Komunarų gatvė. Ją irgi siekėme pervardyti. Dėl šios gatvės pakeitimo Dvariškių gatve vyko svarstymas apylinkės taryboje.
Tuo metu partinės organizacijos sekretoriumi buvęs Varnas sakė, kad tas pavadinimas asocijuojasi su baudžiavine priespauda, o mes sakėme, kad tas pavadinimas siejasi su tautosaka ir jokio priespaudos elemento nėra, kad ši vietovė taip nuo seno vadinosi. Taigi gatvės pavadinimą pavyko pakeisti.
Sunkiau buvo su Gagarino aikštės pavadinimu.
Buvo renkami žmonių parašai. Kai kas sakė, kad Gagarinas yra pirmasis žmogus, nuskridęs į kosmosą, ir nereikėtų keisti. Bet galiausiai žmonės išrinko naują, Aukštaičių aikštės, pavadinimą.
Atsirado ir Asiūklynės gatvė pagal ten buvusio kaimo pavadinimą. Kaip ji prieš tai vadinosi, nebepamenu“, – pasakojo pašnekovas.
Subačiaus centre ant betoninio postamento stovėjo didelė žvaigždė su propagandiniais sovietiniais šūkiais. Sąjūdiečiai buvo nutarę atsikratyti tuo svetimkūniu. Taip ir padaryta. Gal jau po 1990 metų Kovo 11-osios.
Dar anksčiau A. Daukša su draugu nugriovė didžiulį stendą su Kremliaus vaizdu, kuris stovėjo Subačiaus prieigose, šalia sankryžos su pagrindiniu keliu į Kupiškį.
Visgi pagrindinis sąjūdiečių darbas buvo platinti Sąjūdžio spaudą. Iš pradžių tai buvo „Sąjūdžio žinios“, redaguojamos Arvydo Juozaičio, vėliau atsirado „Atgimimas“, redaguojamas Romualdo Ozolo. Tai jau buvo geros kokybės, tikras laikraštis.
A. Daukša papasakojo, kad subatėnai vasarą neturėjo geros maudyklos. Viešintos upelis nusekęs, maudytis tiko tik vienas iš septynių apleistų buvusio žvyro karjero tvenkinukų. Sąjūdiečiai kėlė ir šią problemą. Svajojo sujungti visus tuos tvenkinukus į vieną didžiulį ežerą ir įrengti ten normalią poilsiavietę. Bet tai liko tik svajone.
Įsimintinas subatėnams buvo vietinių sąjūdiečių organizuotas mitingas 1989 metų vasarą pušynėlyje, kur vykdavo gegužinės. Buvo susirinkę apie 200 žmonių. Suvažiavo buvę tremtiniai.
„Svarbus dalykas buvo Baltijos kelias 1989 metais. Ten subatėnai gausiai dalyvavo. Prie autobusų kolonos iš Kupiškio subatėnai prisijungė dviem autobusais. Važiavo kelios dešimtys žmonių. Mūsų veikla priartino Lietuvos nepriklausomybę, parengė žmones balsuoti referendumuose“, – buvo įsitikinęs pašnekovas.
Jis pridūrė, kad 1990 metų vasarį vedė ir persikraustė gyventi į Kupiškį. Jo veikla Subačiaus sąjūdžio grupėje nutrūko. Įsijungė į kupiškėnų sąjūdiečių veiklą. Trumpai ir Kupiškio sąjūdžio grupei vadovavo.
Taip pat prisiminė, kad vienas iš Sąjūdžio tarybos tikslų buvo ir rajoninio laikraščio „Komunizmo keliu“ pavadinimo pakeitimas. Apie tai yra diskutavęs su Kupiškyje anuomet viešėjusiu kraštiečiu kalbininku Aleksandru Vanagu, kai kartu pietavo „Kupos“ viešbučio kavinėje.
Reikėjo drąsos
A. Daukšai, gal vieninteliam iš rajono gyventojų, teko dalyvauti 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, organizuotame nesankcionuotame mitinge, kuris buvo skirtas paminėti Molotovo–Ribentropo pakto metinėms.
Šis paktas ir jo slaptieji protokolai lėmė tai, kad Baltijos valstybės ne savo noru buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos, o jų gyventojai patyrė žiaurias stalinines represijas.
„Tai nebuvo didvyriškumas, bet drąsos šiek tiek reikėjo. Nuvažiavau į Kauną pas draugą. Jo šeima draugavo su aktoriaus, poeto Kęstučio Genio šeima. K. Genys pasiūlė važiuoti į Vilnių rugpjūčio 23 dieną, kur bus mitingas prie Onos bažnyčios.
Pamaniau, kad bus įdomu, ir su draugu bei jo broliu prisijungiau prie važiuojančių. Negalėjau patikėti iki pat paskutinės minutės, kad valdžia leis tokį dalyką. Išvažiavome dviem automobiliais. Buvo puikus saulėtas oras.
Atvažiavome prieš pat mitingą. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesimatė žmonių. Netrukus jų gal bent 500 suplaukė prie A. Mickevičiaus paminklo. Pamenu, kad kalbėjo Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis. Tas kalbėjimas man pasirodė toks nervingas iš pradžių. Labiausiai patiko N. Sadūnaitės pasisakymas – be baimės, rišlus, nuoširdus.
Kitoje gatvės pusėje namų langai buvo atviri. Pro juos iškišę kameras mitingą filmavo saugumiečiai. Mitingo dalyviai į juos nelabai kreipė dėmesį. Po mitingo N. Sadūnaitei paspaudžiau ranką ir pasakiau, kad gražiai kalbėjo. Laukiau, kad vis dėlto pasirodys milicija, mus visus suims. Bet nieko tuo metu nenutiko. Net akivaizdžiai uniformuotų milicininkų nesimatė arti mitinguotojų.
Su draugu po mitingo pamaklinėjome po Vilniaus senamiestį. Bet ir ten mūsų niekas nepersekiojo. Buvo toks laisvės pojūtis, gera nuotaika. Pasivaikščioję automobiliu grįžome į Kauną“, – pasakojo A. Daukša.
Represijos prasidėjo vėliau. Pasak A. Daukšos, nukentėjo vienas bičiulio draugas. Jis tuo metu rašė literatūros daktarinę disertaciją. Tai jį darbovietė svarstė, kvietė į pokalbį saugumiečiai. Atsirado kliūčių ir tęsti mokslinį darbą.
Pačiam Audriui irgi teko darbovietės nemalonę užsitraukti. Tuo metu jis dirbo Subačiaus kuro bazėje, vadintoje kombinatu „Gintaras“, kur buvo saugomas aviacinis kuras, darbininku.
Tos bazės vadovas buvo rusas, pavardės nebepamena. Jis pradėjo Audriaus klausinėti, ar šis dalyvavo mitinge.
„Jam pasakiau, kad buvau, kad mitingas buvo puikus. Vėliau turėjau reikalų ir su Kupiškio saugumiečiais. Nujautė, kad esu antitarybinis elementas.
1989 metų sausį mane buvo pasikvietęs saugumo vadas Kupiškyje B. Gutautas ir primygtinai sakė, kad nevažiuočiau į Vasario 16-osios mitingą Vilniuje, nes buvome suplanavę visi folkloristai masiškai ten dalyvauti.
Diskusijose sakydavau, kad socializmas tikrai geras dalykas, kad skurdas, išnaudojimas blogai, bet rusiškas socializmas neturi ateities, nes netaupo gamtos išteklių, negamina gerų daiktų, nes klesti girtavimas, vagystės.
Visa tai akivaizdžiai buvau patyręs Jakutijoje, kur su studentų statybos būriu teko per vasarą darbuotis. Tuos dalykus ten dar aštriau nei Lietuvoje pamačiau, ypač rusinimo padarinius.
Savo pažiūrų neslėpiau. Sakiau, kad pamatysime ir pas mus pokyčių. Represijų iš savo darbdavio dėl to nepatyriau. Buvau paprastas darbininkas.
Pažeminti pareigose manęs negalėjo. Tik vėliau surado priežastį mane atleisti iš darbo“, – prisiminė Sąjūdžio apyaušrį ir vėlesnius laikus pašnekovas.
Jis daugiau Kupiškio žmonių, kurie anuomet būtų dalyvavę tame mitinge, nėra sutikęs.
Kai dabar praeina Vilniuje pro Adomo Mickevičiaus paminklą, tie įvykiai jam atrodo tarsi sapnas, ar tikrai taip buvo. Šiandien gyvename visai kitokioje realybėje.
Nauji išbandymai
„Skirtingai susiklostė sąjūdiečių likimai. Laikui bėgant išsiskyrė jų pažiūros.
Bet svarbiausia, kad šalyje vyksta laisvi rinkimai, gali kurtis partijos, įkūnijančios skirtingų žmonių grupių interesus. Tokia yra demokratija su savo pasirinkimu ir grimasomis.
Visgi manau, kad Sąjūdis nustatė vertybinę kryptį, kuria linkme turi žengti valstybė“, – kalbėjo Audrius.
Jo nuomone, negerai, kad Lietuvoje daug neskaitlingų partijų, pilietiniai judėjimai patyrė suvaržymų. Lietuvai užtektų bent penkių stiprių partijų.
Tegul tik jos augina savo lyderius, atsakomybę. Bėda dar ir tai, kad pagrindinės partijos nukrypo nuo savo pirmapradės esmės, jų pavadinimai nebeatspindi realios veiklos. Žmonėms sunku susivokti, kokioms vertybėms jos atstovauja, už ką balsuoti.
„Liūdniausia, kad naikinamas lietuviškumas. Manyčiau, kad dviguba pilietybė, dėl kurios dabar diskutuojama, taip pat būtų didžiulis išbandymas, grėsmė lietuvių kalbai ir lietuviškumui“, – išsakė savo požiūrį pašnekovas.