2024/11/22

 

PIRMĄ SĄJŪDŽIO MITINGĄ PRISIMINUS

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Kalba žurnalistas Rimantas Urbonas. Viduryje stovi Povilas Gurklys, už jo Algimantas Baniulis, Kazys Stančikas. Juliaus Vaupšo nuotrauka iš Algimanto Seibučio archyvo, perduoto Kupiškio etnografijos muziejui

SĄJŪDŽIO KRONIKA
1988 metų spalio 9 d. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Kupiškio rajono sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės organizuotas mitingas prie Pyragių ežero.

Dalyvavo apie 5 tūkst. žmonių. Mitingą vedė Kazys Stančikas, kalbėjo kupiškėnai Povilas Zulonas, Algis Graužinis, Povilas Gurklys, Visvaldas Velička, Algimantas Baniulis, Eugenija Sokienė, Kazimiera Danutė Sokienė, Valdas Braukyla, respublikinio „Tremtinio“ klubo tarybos nariai kauniečiai Jaroslavas Banevičius ir Juozas Rimeikis, svečiai iš Vilniaus – LPS iniciatyvinės grupės nariai Algimantas Čekuolis ir Mečys Laurinkus, poetas Valdemaras Kukulas.

Replikos ir švilpimas lydėjo partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Stasio Tamošiūno kalbą. Jo ginti stojo televizijos diktorius Henrikas Paulauskas. Mitingą vaizdo juostoje įamžino palangiškis Donatas Ramanauskas.

Skelbimas apie įvyksiantį Sąjūdžio mitingą.
Perfotografuota iš asmeninio Algimanto Seibučio archyvo Kupiškio etnografijos muziejuje

Buvusių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškio rajono sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės narių paprašėme papasakoti apie pirmo Sąjūdžio mitingo rajone organizavimo virtuvę.

Kaip buvo atrinkti kalbėtojai, kaip prisikvietė svečių iš Vilniaus, ar su sostinės sąjūdiečiais derino savo veiksmus? Koks buvo tuometinės valdžios požiūris į tai, kas padėjo saugoti viešąją tvarką mitinge?

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Mitingo organizavimo užkulisiai

Vienas Sąjūdžio mitingo prie Pyragių ežero organizatorių, Kupiškio rajono sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės narys Povilas Gurklys, sakė, kad viską dabar prisiminti sunku. Nuo tų įvykių prabėgo beveik 35 metai. Tuo laiku per visą Lietuvą nuvilnijo Sąjūdžio mitingai. Kupiškis nebuvo išimtis. Tokiu būdu sąjūdiečiai oficialiai prisistatė Lietuvos žmonėms.

„Žinoma, savo veiksmus kažkiek derinome su Sąjūdžio koordinatoriais Vilniuje. Ten Sąjūdžio būstinėje nuolat prie telefono budėjo žmonės. Juk tada nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Rajonus kuravo Angonita Rupšytė. Jai bet kada buvo galima prisiskambinti telefonu ir gauti patarimą. A. Rupšytė ypač glaudžius ryšius palaikė su rajono sąjūdiečiu Algimantu Seibučiu. Jie gal buvo pažįstami ir iš anksčiau. Nežinau.

Nuvažiavę į Vilnių su Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais susitikdavome ir jų būstinėje, ir Mokslų akademijoje, ir kitur. Rasdavome vietą, kur pasimatyti.

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Buvo susirinkę 5 tūkst. žmonių.
Juliaus Vaupšo nuotraukos iš Algimanto Seibučio archyvo, perduoto Kupiškio etnografijos muziejui

Bet konkrečių gairių, kaip organizuoti Sąjūdžio mitingą Kupiškyje, neturėjome. Jį organizavome patys, kaip išmanėme. Organizacinius reikalus aptardavome per susirinkimus. Artėjant mitingo datai, tie susirinkimai padažnėjo. Ten apsitarėme, kas pasisakys, apie ką kalbės ir kiek laiko.

Mitingo vedėju išrinkome tuometinį Kupiškio kultūros namų darbuotoją Kazį Stančiką. Nutarėme, kad pirmas pasisakys „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas. Nusprendėme, kad kalbės ne tik Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės nariai, bet ir kiti mums prijaučiantys žmonės.

Iš Vilniaus buvome informuoti, kad iš Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės pas mus atvažiuoti paskirti Mečys Laurinkus ir Algimantas Čekuolis. Visuose Lietuvos rajonuose vykusiuose mitinguose dalyvaudavo sąjūdiečiai ir iš sostinės. Poetas Valdas Kukulas, diktorius Henrikas Paulauskas mitinge dalyvavo, matyt, kaip kraštiečiai.

Oficialiai į mitingą pakvietėme ir tuometinės valdžios atstovus – rajono pirmąjį partijos sekretorių Stasį Tamošiūną, vykdomojo komiteto pirmininką Petrą Večkį. Kiek pamenu, buvo ten susirinkę kone visi rajono partijos komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojai. Sąjūdiečiai buvo susitelkę Pyragių estrados dešinėje pusėje, o tuometinės valdžios atstovai kairėje. Už mūsų ant viršutinių estrados laiptelių spietėsi jaunimo atstovai“, – prisiminė pašnekovas.

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Buvo susirinkę 5 tūkst. žmonių.
Juliaus Vaupšo nuotraukos iš Algimanto Seibučio archyvo, perduoto Kupiškio etnografijos muziejui

Pasak P. Gurklio, dėl viešosios tvarkos palaikymo sąjūdiečiai su milicija nesitarė. Palaikyti viešajai tvarkai buvo pasitelkta apie 10 savų žmonių su žaliais raiščiais, kurių fone buvo nupiešti Gediminaičių stulpai. Jiems ypatingo darbo nebuvo. Tik jam kalbant kažkas perkirto elektros kabelį. Tuomet ir jaudulys per žmonių minią nuvilnijo. Bet viskas greitai buvo sutvarkyta. Mitingas praėjo sklandžiai. Vietos visiems užteko.

Ar tuometinė valdžia buvo pasitelkusi miliciją viešajai tvarkai saugoti, nežino. Akivaizdžiai uniformuotų milicininkų mitinge nebuvo matyti. Gal kelių inspekcija ir tvarkė eismą mitingo prieigose, nebepamena.

„Į mitingą atvažiavau su sąjūdiečiu Algimantu Ridiku jo automobiliu „Niva“. Algimantas per automobilio langą buvo iškėlęs Lietuvos trispalvę. Aplinkiniai mus sutiko su pritarimo šūksniais. Mašinų buvo sausakimšos visos automobilių stovėjimo aikštelės prie Pyragių ežero, jos rikiavosi ir abipus kelio į Pyragius maždaug nuo buvusio paukštyno. Taigi daug žmonių buvo atvažiavusių iš kaimų“, – tvirtino P. Gurklys.

Mitingo vedėjo prisiminimai

K. Stančikas papasakojo, kad mitingui prie Pyragių ežero ruoštasi iš vakaro. Tvarkyta aplinka apie estradą, padaryta pakyla. Daug talkino Vaidas Janušonis, Algimantas Ridikas, jaunimo atstovai ir kiti. Viskas daryta visuomeniniais pagrindais.

Susitarta, kad mitingo filmuoti atvažiuos palangiškis D. Ramanauskas. Prieš mitingą suderintas ir pagrindinės kalbos, skirtos draugui Stasiui Tamošiūnui, tekstas.

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Buvo susirinkę 5 tūkst. žmonių.
Juliaus Vaupšo nuotraukos iš Algimanto Seibučio archyvo, perduoto Kupiškio etnografijos muziejui

„Įdomiai išėjo. Sąjūdiečių susirinkime kilo klausimas, kas skaitys pagrindinę kalbą. Visi lyg buvo pasiskirstę, ką patys kalbės. Tai tą pranešimą teko man, mitingo vedėjui, perskaityti. Juk viskas mitingui jau buvo paruošta, žmonės sukviesti. Kitos išeities nebuvo. Visi suprato, kuo kvepia to teksto paviešinimas. Prieš pasisakymą jaučiau nerimą, įtampą. Gal ir balsas sudrebėjo.

Prieš pasisakant kiekvienam kalbėtojui man A. Čekuolis vis primindavo, kad viešai pasakyčiau, jog organizatoriai už pasisakymus neatsako.

Mitinge kritikuojama rajono valdžia bandė atsikirtinėti, aiškintis. Vyko tokie pusiau debatai.
Vykdomasis komitetas, išdavęs leidimą mitinguoti, P. Gurklį ir mane buvo paskyrę atsakingais už tą mitingą. Ten buvo nurodytas ir mitingo laikas, kurį mes užtempėme daugiau nei dvigubai. Rudenį greitai temsta. Tad mitingas baigėsi jau prietemoje. Kol visi išsiskirstė, visai sutemo. Mes po mitingo išėjome apie 19–20 valandą.

Nemenkas išbandymas buvo, kai mitingo pradžioje dingo garsas. Už įgarsinimą atsakingas Povilas Vireliūnas pranešė, kad nupjautas elektros kabelis. Paprašiau iš naujo viską sujungti. Turėjome megafoną. Tai per jį mitingo dalyviams pasakiau, kas atsitiko. Greitai pavyko viską sutvarkyti. Per dvidešimt penkerius metus pavyko išsiaiškinti, kas tą kabelį nukirpo. Pavardės nesakysiu. Tegu tai būna to žmogaus sąžinės reikalas“, – sakė pašnekovas.

K. Stančikas prisiminė, kad visgi tuometinė valdžia mitingui ir galimiems netikėtumams irgi buvo pasiruošusi. Gal turėjo ir kažkokių veiksmų planelį. Kokia valdžia, jei nesirengtų. Mitingo dalyvių minioje tikrai buvo neuniformuotų milicininkų, ant kalniuko netoli estrados stovėjo kelios gaisrinės mašinos (paprastai jų nebūdavo per kitus masinius renginius), pasirengusios išvaikyti visus vandens srove. Gal kažkur buvo ir greitosios medicinos pagalbos automobilis. Nebepamena.

Sąjūdiečiai žaliaraiščiai irgi rūpinosi mitingo tvarka, kad žmonės nesiveltų į galimas provokacijas. Laimė, kad viskas sklandžiai pavyko. Niekada nebuvo matęs Kupiškyje vienoje vietoje tiek žmonių. Čia susirinko ne tik kupiškėnai iš viso rajono. Buvo žmonių ir iš aplinkinių rajonų, kuriuose tokie mitingai jau buvo anksčiau įvykę, buvo ir kauniečių. Valdžia į sąjūdiečių rengiamą mitingą žiūrėjo rimtai. S. Tamošiūnas į jį atskubėjo net iš savo sūnaus vestuvių Telšiuose.

„Po mitingo su svečiais vakarieniavome Kupiškyje, Seibučių bute. Ačiū Felicijai Seibutienei, kuri visus pavaišino gardžiais cepelinais.

O aš pats dėl tos kalbos, skirtos S. Tamošiūnui, iš jo aplinkos žmonių sulaukiau priekaištų, kad esu beširdis, kad žmogus dėl to mitingo net sūnaus vestuves, artimus žmones turėjo palikti, kad neatskleidžiau kalboje jo gerų darbų, kad vien tik kritika, juodinimas buvo.

Praėjus kelioms dienoms po mitingo vyko susitikimas su komunistų partijos aktyvu partkome pas S. Tamošiūną. Mes, iniciatyvinės grupės nariai, priklausę partijai, po vieną į tokius susitikimus nebevaikščiojome. Buvome sutarę eiti visi kartu.

Sąjūdžio mitingas prie Pyragių ežero buvo labai reikšmingas tolimesnei Sąjūdžio veiklai rajone plėstis ir turėjo didžiulį atgarsį“, – tvirtino K. Stančikas.

Jis pridūrė, kad vietinių renginių, sumanymų Kupiškio sąjūdiečiai, kaip kažkas teigė, nederindavo nei su Vilniaus, nei su Panevėžio sąjūdiečiais, nebent tik respublikinius bendrus renginius. Dirbta savaip, atsižvelgta į tai, kas aktualu rajono žmonėms.

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Buvo susirinkę 5 tūkst. žmonių.
Juliaus Vaupšo nuotraukos iš Algimanto Seibučio archyvo, perduoto Kupiškio etnografijos muziejui

Išgirdo ir per radiją

Žurnalistas Algirdas Petrulis knygai „Lietuvos valsčiai. Kupiškis“ (2016) yra parengęs straipsnį „Sąjūdžio ištakos ir sklaida kupiškėnų krašte“.

formacija apie 1988 metų spalio 9 dieną vykusį Kupiškio sąjūdžio grupės organizuotą mitingą estradoje prie Pyragių ežero. Leisti jį rengti sprendimą tuometinis rajono vykdomasis komitetas priėmė rugsėjo 26 dieną.

Pasirodo, kad mitingas ne tik filmuotas, bet ir transliuotas per vietinį radiją.

A. Petrulis tuo metu buvo rajono laikraščio „Komunizmo keliu“ radijo informacijos skyriaus darbuotojas, rengė vietinio radijo laidas. Šias laidas per radijo tašką galėjo girdėti viso rajono gyventojai.
Į mitingą nuėjęs jis visą jo eigą įrašė ir tą įrašą paleido per vietinį radiją.

Vėliau gavo pylos iš tuometinės valdžios, kad visam rajonui ir tiems, kurie nebuvo mitinge, ištransliavo A. Graužinio kalbą apie tuometinį vidaus reikalų ministrą Stasį Lisauską, kuris sulaukė priekaištų dėl Sąjūdžio mitingų draudimo. Buvo prisiminta ir šio pareigūno biografija, kad jis yra buvęs skrebas. Matyt, anot A. Petrulio, ypač dėl šio fakto atskleidimo visam rajonui jis ir sulaukė daugiausia nemalonės iš valdžios atstovų.

Šiame straipsnyje autorius rėmėsi savo kaip mitingo dalyvio patirtimi ir žurnalistės Virginijos Juškienės straipsniu „Ant aštrių kalbėjimo briaunų“, publikuotu 1988 metų spalio 15 dieną „Komunizmo keliu“ laikraštyje.

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Buvo susirinkę 5 tūkst. žmonių.
Juliaus Vaupšo nuotraukos iš Algimanto Seibučio archyvo, perduoto Kupiškio etnografijos muziejui

Iš atminties archyvų

A. Petrulis knygoje „Lietuvos valsčiai. Kupiškis“ (2016) rašo, kad į mitingą prie Pyragių ežero suplūdo apie 5 tūkst. žmonių. Mitingą vedė K. Stančikas. Kalbėjo net 17 Sąjūdžio rėmimo grupės narių ir svečių. Pirmam žodis suteiktas Povilui Zulonui. Jis kalbėjo apie spalio 7 dieną Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, iškeltą tautinę vėliavą, apie grįžtančią tautinę savigarbą, istorinį tautos kelią per Laptevų jūrą, lagerius, stalinizmo patyčias.

Algis Graužinis prisiminė nesenas valdžios baimes, artėjant Vasario 16 dienai, kitoms tautos šventėms, absurdiškus budėjimus įstaigose bijant incidentų, lektorių vargus aiškinant klausytojams Lietuvos valstybingumo klausimą. Kritikos jis pažėrė partijos rajono komiteto sekretorei Valerijai Marinskienei dėl kompetencijos stokos, vadovaujant rajono ideologinei veiklai, ir istorijos mokytojui Algirdui Bočiuliui dėl atkaklaus nenoro atsigręžti į šiandieną.

Pirmo kupiškėnų Sąjūdžio mitingo rezoliucija ir Algio Graužinio padėka už pagalbą organizuojant mitingą buvo išspausdinta rajono laikraštyje „Komunizmo keliu“.

Povilas Gurklys sutelkė dėmesį į socialines visuomenės bėdas – girtavimą, prostituciją, mafiją, ekologines problemas, Ignalinos atominės elektrinės sustabdymą, supažindino su grupės veiklos programa: blaivybės propagavimu, siūlymais grąžinti kai kurioms Kupiškio gatvėms senuosius pavadinimus ir kt.

Visvaldas Velička savo kalbą skyrė skapiškietės mokytojos komunistės Stanislavos Mažeikytės likimui atskleisti. Ji, su religinėmis apeigomis palaidojusi savo senutę motiną, buvo atleista iš darbo, gavo partinę bausmę.

Jaunimo veiklos platformą komentavo A. Baniulis. Oratorius liejo apmaudą dėl prislopinto jaunimo pilietiškumo, menko dorovės lygio, mokytojų baimės, kad tik neatsibustų Sąjūdžio smarkiai paveikta mokinių sąmonė.

Gražių žodžių himnas gimtajai senolei kalbai nuskambėjo iš mokytojų lituanisčių Eugenijos Sokienės ir Kazimieros Danutės Sokienės pasisakymų.

Salamiesčio bažnyčios kunigo Valdo Braukylos kalba sukosi apie susidūrimus su prokuratūra dėl vaikų mokymo katekizmo, apie ateistų šnipinėjimus per atlaidus ir tiesmuką ateizmo žalą, būtinybę susitaikyti tautai.

Poetas ir literatūros kritikas kupiškėnas Valdemaras Kukulas akcentavo inteligentijos ugdymo problemą, šiandieninę tautos atgimimo galimybę, liūdną švietimo sistemos palikimą – paralyžiuotas rankas ir protą, ideologizuotą kultūrą ir literatūrą.

Žurnalistas Rimantas Urbonas daugiausia kritikavo provincinio mąstymo stereotipus, valdžios lūkuriavimo poziciją, kabinetinę viešumo sampratą.

Sąjūdžio rėmimo grupės komunistų įpareigotas Kazys Stančikas apgailestavo, kad rajone įsivyravo komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Stasio Tamošiūno asmenybės kultas, pabrėžė nuolatinę vadovų kaitą rajone, neretai žlugdomą jų iniciatyvą ir savarankiškumą įvairiose veiklos srityse.

Dėmesingai išklausytos ir svečių – respublikinio „Tremtinio“ klubo narių kauniečių Jaroslavo Banevičiaus ir Juozo Rimeikio, taip pat iš Vilniaus atvykusių LPS iniciatyvinės grupės narių „Gimtojo krašto“ laikraščio redaktoriaus Algimanto Čekuolio ir komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti sekretoriaus Mečio Laurinkaus kalbos. Tuo tarpu švilpimais ir kandžiomis replikomis mitingo dalyviai reagavo į partijos rajono komiteto pirmojo sekretoriaus S. Tamošiūno, rajono vykdomojo komiteto pirmininko Petro Večkio ir rajono vadovus bandžiusio užstoti Lietuvos televizijos ir radijo komiteto diktoriaus kupiškėno Henriko Paulausko išsakomas mintis.

Mitingas priėmė 12 punktų rezoliuciją, kurioje išdėstė reikalavimus aktualiausiais Lietuvai ir Kupiškio rajonui klausimais. Jį vaizdo juostoje įamžino palangiškis Donatas Ramanauskas.

Žurnalistės Eleonoros Vaičeliūnienės informacija „Komunizmo keliu“ 1988 metų spalio 18 dienos numeryje apie komunistų sąjūdiečių susitikimą su rajono partine valdžia.
Perfotografuota iš asmeninio Algimanto Seibučio archyvo Kupiškio etnografijos muziejuje

Apie kertinį valstybės akmenį

Buvusi Virbališkių mokyklos direktorė, lituanistė ir kraštotyrininkė Kazimiera Danutė Sokienė pirmame rajono Sąjūdžio mitinge prie Pyragių ežero pasisakė apie gimtąją lietuvių kalbą. Jos mintys palydėtos pritariančiais plojimais. Vėliau Kazimieros Danutės kalbos nuorašo yra prašęs ne vienas žmogus. Tas tekstas išspausdintas ketvirtoje knygos „Visi keliai veda į Kupiškį“ dalyje.

Kazimieros Danutės paklausėme, koks buvo jos kelias į Sąjūdį, kokie išlikę prisiminimai iš mitingo prie Pyragių ežero.

Mitinge prie Pyragių ežero kalba Virbališkių aštuonmetės mokyklos direktorė Kazimiera Danutė Sokienė.

„Manęs pakalbėti mitinge apie lietuvių kalbą paprašė į namus atėjęs Algimantas Baniulis. Nepamenu, ar jis dirbo kolūkyje inžinieriumi ar kitokiu specialistu, ar iš Kupiškio atvažiavo. Jis papasakojo, kad organizuojamas toks mitingas prie Pyragių ežero.

Kai jo paklausiau, kodėl atėjo pas mane tuo reikalu, tai jis atsakė: „Jaučiame, kad pritariate mūsų idėjoms.“

Vėliau lankydavausi Kauniškio kaime susirinkimuose pas sąjūdietį, Lietuvos laisvės idėjoms pasišventusį žmogų Algimantą Seibutį. Mane ten nuveždavo šviesaus atminimo Rimantas Puronas iš Gindvilių kaimo. Jis buvo patriotiškai nusiteikęs žmogus, džiaugėsi Sąjūdžiu. Vėliau atsiėmė žemę ir ūkininkavo.

Ten pabendrauti, paprasčiausiai pasikalbėti prie arbatos puodelio atvažiuodavo bendraminčių žmonių ir iš Kupiškio. Iš pradžių mažai kas galėjo patikėti, kad netrukus Lietuva atgaus savo nepriklausomybę, valstybingumą, nes buvome labai prispausti sovietinės valdžios“, – kalbėjo pašnekovė.

Pritarimas Atgimimo idėjoms Virbališkių mokykloje pirmiausia reiškėsi per pagarbą gimtajai kalbai, per tautosaką ir kupiškėniškos tarmės puoselėjimą.

Kazimiera Danutė sakė, kad mokykla vykdė kraštotyrinę veiklą, daug surinkta tautosakos, kupiškėniškos tarmės pavyzdžių. Tuo pagrindu savo veiklą pradėjo ir mokyklos etnografinis ansamblis apie 1970–1971 metus. Kviestas daug kartų parodyti savo programą įvairiuose renginiuose ne tik rajone. Kolūkis tam neprieštaraudavo. Duodavo išvykoms ir transportą. To etnografinio ansamblio niekas nedraudė. Taigi su etnografinio kolektyvo mokinių būreliu pasirodė ir per mitingą.

Ten šalia jos stovėjo žurnalistas Algimantas Čekuolis ir poetas Valdemaras Kukulas.

Sąjūdiečių organizuotas mitingas prie Pyragių ežero. Kalba žurnalistas Algimantas Čekuolis (svečias iš Vilniaus).

„Esu šiaip taikus žmogus. Kai kurie labai tiesmuki pasisakymai, skirti konkrečiam žmogui, per mitingą man kėlė šiurpą. Gal jie ir teisingi buvo. Tada tai sukėlė ir vidinio nerimo, kaip toliau viskas bus, nors buvo matyti, kad žmonės mitinge dalyvavo savo noru ir be baimės, buvo gerai nusiteikę“, – prisiminė savo emocijas ir pastebėjimus pašnekovė.

Paklausta, ar sulaukė kokios nors neigiamos reakcijos iš tuometinės valdžios po pasisakymo mitinge, Kazimiera Danutė atsakė, kad nebuvo jokios reakcijos. Atrodė, kad visas kraštas tuo metu lyg sutartinai bangavo Sąjūdžio ritmu, o jie irgi į tą ritmą natūraliai įsiliejo.

Patriotiškai buvo nusiteikęs ir tuometinis švietimo inspektorius, istorikas Vilius Grigaliūnas, vėliau važiavęs budėti prie Parlamento. Tokių buvo ir tarp kolūkio specialistų, ir kitų žmonių.

„Tik ne apie tokią Lietuvą tada svajojome. Daug yra politinių rietenų. Bet ypač glumina nepagarba valstybinei lietuvių kalbai. Jau kažkam ir Kalbos komisijos nebereikia. Pažiūrėkite, kokios gatvių iškabos. Ten viršų ima anglų kalba. Įsijungi radiją ar televizorių, o ten irgi išgirsti labai daug angliškai dainuojančių. Akivaizdžiai per mažai yra viešumoje lietuvių kalbos. Labai suprastėjęs ir mokinių raštingumas. Kitaip nebus, jei tik mobiliųjų telefonų mygtukus ištisai maigys.

Stinga apskritai racionalaus požiūrio į kalbas. Dabar užsimota iš visur išguiti rusų kalbą. Manau, kad ir tos kalbos reikia. Kuo daugiau kalbų žmogus moka, tuo geriau. Labai norėjome išsaugoti kupiškėnų tarmę. Kur kitur ją parodysi, jei ne per pasirodymus, per kraštiečių suėjimus. Ta vaga ir toliau reikia eiti.

Mano kalbą per mitingą ten susirinkę žmonės sutiko palankiai. Gimtoji kalba buvo tarsi toliau nuo politikos, tuometinių svarbiausių aktualijų. Vis dėlto manau, kad kalba yra valstybės pagrindas, kertinis jos akmuo“, – buvo įsitikinusi Kazimiera Danutė.

Apie tarmių, gimtosios kalbos reikšmę per mitingą ji sakė taip: „Tarmės žodžius renkame, žadame išleisti žodyną. Surinkti vietovardžiai. Mūsų mokykloje jau 18 metų etnografinis ansamblis daina, pasaka, posakiais, mįslėmis, patarlėmis, priežodžiais, žaidimais propaguoja gražiąją vietos Tarmę. Niekas nemoka atlyginimo ansambliečiams ir jų vadovams. Tačiau tai vienintelė priemonė, kurios galėjome nusitverti. Mokiniai pradžiugina žiūrovą, klausytoją – tai didžiausias atlyginimas! Juk reikia saugoti ir perduoti kitoms kartoms neįkainojamą turtą. Tegu senieji pasigėri tuo, ką turi, tegu jaunimas pasimoko iš jų, tegu mūsų dainos nustelbia šiandien madingus banalius anekdotus, nešvankius pasakojimus, keiksmažodžius. Tegu skamba lietuviškas žodis! Tegu skamba daina!

Jeigu jau apleidome ją – gimtąją, grįžkime iš pradžių į tarmę, į senolių lobynus, mokykimės!

Džiaugiuosi, kad lietuvių kalbai suteiktas valstybinis statusas. Nė iš vienos respublikos teritorijoje esančios įstaigos, įmonės ar organizacijos neturi būti stumiama lietuvių kalba. Turi funkcionuoti ir tautinių mažumų kalbos.“

Jauno žmogaus žvilgsniu

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, papasakojo, ką prisimena iš pirmo Sąjūdžio mitingo prie Pyragių ežero.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė Aušra Jonušytė irgi prisiminė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškio rajono iniciatyvinės grupės organizuoto mitingo prie Pyragių ežerėlio fragmentus, žmonių nuotaiką ir vyravusias emocijas.

„Tada aš, dar jaunutė Vilniaus universiteto istorijos fakulteto studentė, sužinojusi iš Kupiškio mieste pakabinto skelbimo apie tą mitingą, saulėtą ir gražią spalio dieną ten su didele žmonių minia, plūstančia iš Kupiškio, nuskubėjau kartu.

Priėjusi Pyragių estradą nustebau išvydusi priešais žmonių jūrą. Iki to laiko tiek žmonių šioje vietoje niekada nebuvau mačiusi. Taigi mums reikėjo kažkur sustoti, buvo likę tušti laiptai, vedantys į estrados viršų, ant jų ir įsitaisiau su keliais kartu atėjusiais žmonėmis.

Priešais buvo matyti anksčiau atėjusieji, šiek tiek žemiau, kairėje ir dešinėje nuo pakylos, stovėjo man pažįstami Kupiškio rajono vyr. architektas Algis Graužinis, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas, Virbališkių aštuonmetės mokyklos direktorė Kazimiera Danutė Sokienė su mokiniais, svečiai iš Vilniaus, „Gimtojo krašto“ redaktorius Algimantas Čekuolis ir poetas, kilęs iš Kupiškio, Valdemaras Kukulas. Tuo metu kitų, tiek Kupiškio sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, tiek svečių iš Vilniaus nepažinojau.

Kaip dabar atsimenu, kad mano dešinėje sėdėjusios vyresnės moteriškės, kurių viena buvo su kruopščiai po smakru užrišta skarele, pasisakius vienam ar kitam kalbėtojui, tarp savęs vis persimesdavo vienu ar kitu žodžiu, o kartais pritardamos linksėdavo galvomis ir dar labiau suklusdavo. Tolėliau už jų sėdėjo tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys.

Sėdėdama atkreipiau dėmesį, kad mano kairėje, ant estrados atbrailų, sėdėję žmonės rankose laikė Lietuvos trispalves rankose, nors neatsargiai pajudėję, galėjo ir nugarmėti į apačią.
Įsiminė pasipuošę ir su ypatingos akimirkos veiduose išraiška atėję pasirodyti Virbališkių mokyklos etnografinio ansamblio mokiniai, tarmiškai atlikę kūrinėlius, taip pat įsidėmėjau pasakojimą apie Skapiškio mokytoją Stanislavą Mažeikytę, kaip ji laidojo savo motiną su bažnytinėmis apeigomis ir buvo atleista iš darbo.

Tą dieną apskritai buvo daug jausmingų ir aštrių pasisakymų bei komentarų“, – pasakojo Aušra.

Po mitingo jai dar ilgai išliko atmintyje buvusi pakili nuotaika, bendrystės jausmas, pirmos matytos Lietuvos trispalvės vėliavos Kupiškyje. Buvo neįprasta ir malonu, kad pasibaigus mitingui niekas nepriekaištavo ir nemoralizavo už dalyvavimą, o kaip tik atvirkščiai, didėjo Sąjūdžio populiarumas ir tapo vis labiau matoma jo narių veikla Kupiškyje.

Įgarsino mitingą

VšĮ Kupiškio televizijos ir informacijos centro direktorius P. Vireliūnas, 1988 metais dirbęs Kupiškio kultūros namuose vyr. inžinieriumi, papasakojo, kad kartu su tuometinio Kupiškio pašto ir telefono tinklų įstaigos darbuotoju Petru Juodzevičiumi (miręs) buvo atsakingi už spalio 9 dieną vyksiančio mitingo įgarsinimą.

Tam ruošėsi nuo pat tos dienos ryto. Su visa garso aparatūra, laidais prie Pyragių estrados nuvažiavo su savo porininko darbovietės mašina.

Visi laidai iš anksto buvo sujungti. Garso stiprintuvas ir šešios pailgos garso kolonėlės buvo bulgariškos, o mikrofonai ir laidai čekiški.

„Prasidėjus mitingui visą laiką buvau prie mikrofonų, rūpinausi, kad jie nefonuotų, necyptų. Aplinkui malėsi daug žmonių. Įgarsinimo įranga stovėjo netoli estrados, toje pusėje, kur yra nedidelis tvenkinukas. Sudėtinga buvo dirbti, nes estradą užstojo žmonės.

Kai garso nebeliko, nukirpus elektros kabelį, tą reikalą greitai pavyko sutvarkyti. Pakeitėme laidus ir viskas. Jų turėjome atsargai pasiėmę. Buvo baimės prieš mitingą, kad neįvyktų kokių nors diversijų, trukdžių.

Kas nukirpo tą elektros kabelį, nežinau.

Sąjūdžio mitingą prie Pyragių ežero teko dar kartą prisiminti apie 1997 metus, kupiškėnų televizijos studijos veiklos pradžioje. Tuo metu A. Seibutis man atnešė 4 valandų trukmės mitingo vaizdo, kurį filmavo palangiškis D. Ramanauskas, įrašą ir paprašė jį perrašyti“, – prisiminė pašnekovas.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video