AR NE GĖDA, PONAI POLITIKAI?

Kristina VALYTĖ

Artėjantys savivaldos rinkimai – terpė pasireklamuoti politikams. Nebūtinai tiems, kurie pretenduoja į Tarybos nario ar mero kėdę.

Kai kurie jau plonina liežuvį ruošdamiesi Seimo rinkimams. Važiuoja į bendruomenes, renginius, sėdi pirmose eilėse, o užlipę ant scenos sako kilometrines kalbas.

Būna ir taip, kad norėdami pasidemonstruoti, kas jie tokie yra, neretai išeina iš krašto. Neseniai toks atvejis nutiko per Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą vienoje Kupiškio rajono kaimo kultūros namų salėje.

Atrodo, iš pirmo žvilgsnio viskas gražu, sugiedota „Tautiška giesmė“, mokiniai skaitė eilėraščius apie Lietuvą. Ir štai vienas renginyje dalyvavęs Seimo narys už išskirtinį pasirodymą pagyrė vieną jaunąjį skaitovą, pažadėjo jam už tai dovaną, kurią įteiksiąs tada, kai pasakys savo kalbą. O toji kalba ilgokai užsitęsė.

Sukurpė istoriją, kad iš šio krašto kilusi jo pirmoji mokytoja, bet kas ji, nei vardo, nei pavardės neatsimena. Salėje kai kurie žmonės tarpusavyje ėmė šnabždėtis, kaip galima neatsiminti, kas buvo tavo pirmoji mokytoja?

Žino visi – tas Seimo narys juk ne kupiškėnas, o kilęs iš kaimyninio rajono, tad kam taip kvailai meluoti? Ne veltui šis Seimo narys garsėja su logika prasilenkiančiais pasisakymais.

O kaipgi jaunasis skaitovas, klausite. Kol politikas sau tuščiai postringavo, mokinys kantriai stovėjo ir laukė pažadėtojo prizo.

Baigęs kalbas Seimo narys pakvietė vaiką ateiti prie jo automobilio ir įteikė jam… pieštuką. Ar tai dovana? Kaip jaustis vaikui? Gėda. Ir šitokią dovaną jam įteikė metai iš metų turtingiausiu Seimo nariu tituluojamas politikas. Mėgsta vis pasipuikuoti šis ponas ir jo atstovas, kad kaimo kultūros namų salė jų dėka išgražėjo. Keistas gi tų turtuolių mąstymas, jeigu ir davė pinigų dažų kibirėliui, tai mano, kad gali laikyti gyventojus kvailiais.

Dargi šie ponai garsėja kaip šakočių renginiuose dalytojai. Prižada vieną skaičių, o vėliau išsisukinėja, ką čia padarius, kad tą kiekį sumažinus. Kaip sakoma tarmiškai – žmonių šidinimas. Jeigu gaila, tai visai neduok. O jeigu davei, tai nesipūsk. Juk politikų darbas ir yra padėti žmonėms.

Tiesa, šiam Seimo nariui renginio žiūrovai vis tiek už kalbą, kad ir į lankas nuvingiuotą, paplojo.

O būna ir kitaip. Visai neseniai kaimyniniame Biržų rajono miestelyje per bendruomenės susirinkimą vienas politikas, gerai žinomas ir kupiškėnams, buvo gyventojų užčiauptas. Taip taip, jam liepta baigti kalbėti.

Gyventojus supykdė ne tik tai, kad jo kalba užsitęsė ilgiau nei buvo žadėta, jis pradėjo girtis, kiek daug dėl gyventojų yra nuveikęs, nors iš tikrųjų, pasak miestelio bendruomenės, ne kiek gerų darbų padarė, kiek nuopelnų sau susižėrė.

Žmonės visai įsiuto, kai politikas palietė skaudžią mokyklos prijungimo temą. Įsižeidė ir ponas, pareiškęs, kad dar niekada nebuvo taip sutiktas. Įdomiausia tai, kad vietos spaudoje pasirodžius straipsniui apie nekaip pasibaigusią politiko kalbą, pastarasis bandė žurnalistus gąsdinti, neva paduos į teismą už šmeižtą, neva apie jį negalima taip rašyti, juk jis, šitoks garbingas politikas, buvo bendruomenės laukiamas. Ir kaži kuo istorija būtų pasibaigusi, jei ne į žiniasklaidos pusę stoję bendruomenės žmonės: „Brovėsi nekviestas, ką norėjo, tą ir gavo. Mes ne jo plepalų klausyti susirinkome.“

Šie du atvejai – tik lašas jūroje, kai politikai, rinkėjams malantys liežuviais, ne pasireklamavo, o nusireklamavo. Vienur žmonės pečiais pagūžčiojo, kitur tokie nutikimai pasibaigė pasišnabždėjimais ir tik vienas kitas apie tai prabilo garsiai.

Kodėl politikai įsivaizduoja, kad yra ypatingi, išskirtiniai, aukščiau už kitus? Juk jie tokie pat žmonės kaip ir mes, pakliuvę į valdžią rinkėjų dėka. Kodėl jie galvoja, kad kiti už juos bukesni ir neskiria melo nuo tiesos, realybės nuo fantazijų, argumentų nuo pezalų? Rinkėjai ne kvaili, jie viską supranta, mato ir prisimena. Šaunuoliai drąsūs biržiečiai, kad tiesiai šviesiai į akis pasakė, jog gana, užteks, kad jiems nepatinka. Ir kupiškėnams, beje, iš jų yra ko pasimokyti – sakyti tiesą į akis.

Sutapimas, bet kaip tik šiandien perskaičiau anekdotą – ne tik juokinga, bet ir graudu.

– Koks politikas yra blogas?
– Blogas politikas toks, kuris meluoja ir kuriuo netiki.
– O koks tada geras politikas?
– Geras politikas toks, kuris meluoja ir kuriuo tiki.
– O jeigu nemeluoja?
– Tai koks jis tada politikas?