SALDŽIAI PAKARŠTAVOJĮS, NEBANORĖSI KARTAUS

Rasos Čepaitės nuotrauka

Palmira KERŠULYTĖ

Vyrėlis mon turguj, krautuvas tunkiai priparka visokių cukėrkų, baronkų saldžių. Grait prapuola saldainiai kėp kumparas ba pipirų. Su cukėrkom man galat ir paklon nuvėstėn. Triauškinu saldainius ir patumsy, vyrėlis nėt posmėlį su meliodiju sukūra – atonešiau saldainių pusį svarėlio, nėdavai parnokt brungiausiom saldaus mėgėlio. Atotariu – dainuška tavo ba golo, nėt širdis apsolo! Kų gi darytėn, brace tu mono, kad užeina smalkstas, tokių kėtų cukėrkų nėt paskavojus turiu, o krumtyt tai gruzdūs. Vis klausia vyrėlis, ar pati ir supurpsi visus saldainius, mon neduosi? Vyšnių sakų kėp saldainių gali pagraužtėn. Ėrzina išsišiepįs, kų gi volgysi, kė numirsi? Soldų pienų su baronkom?

Kad atomanu, nevalgus ir vaikas buvau, pupalaiškių mamyta vis išvirdavo, duodavo po šaukštėlį. Rytų kovų geriu, stiklinan cukraus prisverčiu, do ir duonos šmotėlį cukrun dažau. Gol koki, misliu, mon mažakraujysta, raiks stiklina madaus, burokėlių ir morkų stiklina išsunktėn ir gėrtėn. Ošen negaliu masos onei kropalas, toj ramo ada visų dienų, mon kad sausainių, blynų su soldžiu vorški.

O kad jį bala, mono vyrėlis ataina vakari prakėminėjįs ilgai, soko, tiek volgyt noriųs, kad nėt slopstųs. Atlikusio viralo no pėtų galat pėrvolgyt ar kysėlio, virtinių. Kur tau! Valig jo, ar kysėliaus pasriaubsi, ar sienos palaižysi, sotus nebūsi. Ir kokė čia virtiniai, kėp koltai. Atsisėdįs ir sušukuoja masos šmotų su čibuliais, do pipirų užsibarsto. Kad taiso masų, kėp iš badų išlindįs, nėt žundai pliauška. Su kaimynu gol buvo unt gramo užlipį, tai lingviai ir kalba aina. Soko, dorbo žmogui nors vienas kartas unt dėnos pavolgyt raikių sočiai, kad koilis kaulų nepamastų, kad būt raudonas kėp kurkinas. Pažiūrėk, koks gražus mono smokras su dobali, sėsk čia prė man arčiau, do pasiskabinasma. O jėgu ne, kokių grožių moterytį raitytų gausiųs. Dvi akėlas žvaigždalas, kur pamislis, ti ir nuveis. Sakau, tau karūna jau nudribus, kur tu beisi gerėsnių pakirkytėn, tavo meilumas kėp tulžės kartumas.

Kėp možų vaikų vis mokinu – kad vis masų volgysi, tai kur išteksi, nepėrsivolgyk vakari, raiks apė gryčių vyt poskum kėp korvį, miegas tadu noktį šukėm. O jisai kiša, kol spraga atsisaga, ir vis tų počių meliodijų traukia, kad gimįs asųs popiet, o visi buvį pavolgį, jis ba pėtų atlikįs, užtat kol nesotus, tai labai piktas.
Vienas žmogus tai kų pavolgai ir gerai. Nors niekas galvos negraužia. Vakari snausdama vėl kitėp misliu – jėgur vienas visai, ba jokios pamilijos, kartu unt širdės, vienas kėp pirštėlis, kėp baslalis. Dvi dienos blogos, viena tik saldi, kė gyveni ir su vyru. Ale ir ošenai pabjauri teipos unt rėkimo, mono prošymai gol apkarsta vyrėliui? O pasgodijo kėp žobalai vištai grūdas storaulyvas žmogus, nepijokas, turia geras runkas. Viskas možna dovanotėn gerom vyrui.
Mat nežinai, kadu meilį nė rost, nė pamėst.